Peru III: Nazca, Paracas, Lima. Stebuklingi piešiniai ir pelikanai

Visai neseniai
turėjom progą pasižiūrėti naująją Indiana Jones seriją, kuri kaip, didžiąja dalimi, yra apie Peru
(tiesa, atpažinome ir Iguazu krioklius, esančius Argentinoje). Filme, senis
Fordas su nepaprastais archeologiniais reikalais atsibeldė į Cuzco, o nuo ten iki
Nazca reikia baladotis visas 15 valandų, kurios filme išnyko ir Nazca linijas
Fordas, Indianos Jones
vaidmenyje, galėjo stebėt tiesiai iš Cuzco, dargi, tiesiai nuo kažkokios
kalvos. Nėra ten jokių kalvų. Kaip ir nėra jokio būdo stebėti linijas stovint
ant žemės. Na, yra šiokia tokia konstrukcija – iš ten galima susidaryti vaizdą,
kaip tos linijos atrodo. Čia štai nuotrauka su dviem piešiniais ir pastoliais,
nuo kurių žmonės gali dirstelt, kas čia prie ko.

Mes, kadangi
Spielbergo neparežisuoti, sėkmingai autobusu atsikratėm tiek, kiek priklauso,
ir atvažiavom į siaubulingą miesteliūkštį, kuris išvis niekam nerūpėtų, jei
prieš tūkstantį metų kažkas nebūtų išpaišęs laukų. Bet laikas praleistas
autobuse, ne pats baisiausias dalykas kuris išnyko filme.

Gražina kažkada yra
skraidžiusi malūnsparniu bei ,,paraglidinus”, o Danieliui tai buvo pirmas
kartas su tokiom mažom skraidyklėm. Visas skrydis truko 35 minutes, už visas
nuotraukas galima dėkoti tik Gražinai, Danieliui gi, didesnė dalis skraidymo
buvo kankynė kaip reta. Čia tokią keistą šypseną pavyko išspaust.

Tas neaikšu kas
(linijų autorius), mokslo žmonių vadinama Nazca kultūra, kuri gyvavo kažkur nuo
200 metų pr.m.e. iki 700 metų. Kodėl ir kam, taip seniai kažkas pribraižė
didžiulių linijų taip ir nėra aišku, todėl pilna visokių spekuliacijų, kaip
antai, kad žmonės pribraižė piešinių iš religinių sumetimų, kad dievai iš debesėlių
budindami svietą, žmonių darbais kasdieniniais, galėtų džiaugtis.


href=”http://picasaweb.google.co.uk/pemulux/PeruNazcaParacasLima02/photo#5210281214697086754″>
src=”http://lh4.ggpht.com/pemulux/SE6jKNXpHyI/AAAAAAAADIg/3SRRctMvb5c/s400/40d_180508_4924%20%28Large%29.JPG”
/>

Piešiniai gan
lengvai suvokiami, didelės abstrakcijos, kubizmo ir siurrealizmo stygius būdingas
tiems laikams. Voras, šuo, beždžionė, kolibris, rankos ir pan. Viskas paprasta,
kad dievai, dirsteldami žemėn, nesuktų galvos dėl meno, kai reikia žiemos
trūsus pargriaunat juoktis ir žoleles visokias iš numirusių šaukti, kaip kad
išsireikštų Donelaitis, katekizmo autorius, gyvenęs kažkur Prūsijoje smarkiai
po to, kai paskutinis Nazcas rudens bjaurybei numirė verkdams. Kuris taip ir
neišmoko nieko apie save užrašyt, tad mums ar dabar, ar pirmojo “Katekizmo”
leidimo laikais gyvenatiems, būtų aišku, kodėl voras, o ne tarakonas, kodėl
šitam lauke, o ne kitam, o ir apskritai – kam?

Akylai pažiūrėjus
ir mintį suaudus, nesunku suprast, kad piešiniai yra skirti ne kam kitam, bet
ateiviams iš kosmoso, kurie prieš porą tūkstančių metų gan dažnai lankė Žemę.
Kurie, niekam nepaslaptis, padėjo Egipto faraonams suręsti piramidę vieną kitą,
kurie pastatė, o vėliau nuskandino Atlantidą, kuriems ir skirta Machu Picchu
formų personifikacija, tie patys, kurie įkvepė Gediminą įkurti Vilnių, kurie
atrodė štai taip, kaip mums pasakoja incognito likęs Nazcos linijos brėžėjas.

Be piešinių yra ir
abstraktesnių formų, kurios greičiausia, kad yra ne kas kita, kaip
rodyklės  kosmonautams link artmiausio
oro uosto ar kitos vietos, kuri tiktų skraidančiai lėkštei partupdyti. Dabar
jau žemės erozija ir visos kitos, dažniausiai su žmonėmis susijusios, negandos
apgadino ženklus ir rodykles, todėl ateiviai nebegali nutūpti Žemėn, jau ne
vienas yra prapuolęs Roswelte, Šiaurės Amerikoje.

Jei važiuot
autobusu, ne skraidančia lėkšte, iš Nazca iki Limos viso labo penkios valandos
kelio. Pakeliui dar stabtelėjom būsimam Peru kurorte – Paracas, kuriam kurortu
trukdo tapti žemės drebėjimai, negailestingai sugriaudami, visas kurortui
reikalingas, prabangos pastangas. Paskutinį kart žemė drebtelėjo spalio mėnesį,
tad žmonės čia eilinį kart iš naujo tiesia gatves, komunikacijas, kanalizacijas
ir stato viešbučius.

Paracas visai
neturi ilsėtis tinkamo paplūdymio. Viskas baisiai purvina. Užtat visai
netoliese, yra kelios uolos labai turtingos paukščiais. Tuos uolos netgi
salomis vadinamos. O šaipydamiesi žmonės sako, kad šitos salos yra ubagų
Galapagai. Reiškia, jei žmogus vairuoji ubagišką Ferrari, t.y. Fiat Coupe, Balestas
salos, pati ta vieta, kur tau reikia būti. Čia, netgi nuo kranto, ubagas
būdamas, gali pamatyti pelikanus. Mums tai buvo pirmas kartas, kai pamatėm šiuos
liūdnų akių paukščius už zoologijos sodo ribų.

Kad jau tokie
liūdni pelikanai nebūtų, pamanėm pašersim juos sena duona, kuria jau tampemės
ilgai, laukdami progos sutikti ką nors ypač alkaną. Bet pelikanai duonos
nevalgo.

O kai meti kokį gabalą, tai išsigąsta ir nuskrenda šalin. Kažkokie
mažesni paukštukai, gal kokios žuvėdros, ragavo duoną, bet ir joms nepatiko.
Kad jau taip, susiradom laukinius šunis, mėginom būti gerais ir jiems, bet net benamis
sabaka spjovė mums atgal tą duoną ir nubėgo savais reikalais. Ne toks jau
šuniškas gyvenimas. Visi čia gyvena gerai.

Daba apie uolas
t.y. salas. Plaukėm valtimi kartu su didžiule grupe, dar nebuvo tekę tokiam
masiškam ture dalyvaut. Koks trisdešimt žmonių valtyje ir tų valčių aplink gal
penkios. Visi plaukėm žiūrėt paukščių. Prieš tai sustojom prie vietinio stebūklo,
kurį vadina kandeliabru, jei labai lietuviškai – ,,didelė žvakidė”.
Kandeliabras yra iš tos pačios operos, kaip ir Nazcų linijos, neaišku kam,
neaišku kas, neaišku kodėl. Vėlgi, labiau įtikimas variantas yra susijęs su
religija. Neva, čia šamanai susirinkę, šamaniškas tūsovkes darė. Prie žvakidės.
Bet tūla akis įžiūrės, kad tai ne kas kito, kaip dar viena Gediminaičių stulpų
variacija, kas tik patvirtina teiginį, kad kunigaikštis Gediminas buvo susijęs
su kosmonautais iš kitų pasaulių.

Dabar arčiau paukščių.
Apie kuriuos nėra kaži ko daugiau pasakyt, kaip kad tai, kad štai tas juodas
kleckas ant uolos yra ne kas kita kaip paukščiai. Jie ten gyvena.

Dar ten gyvena pingvinai,
bet jų čia nėra taip gausiai – viena kita gausesnė šeimyna.

Tiesa, yra vienas
dalykas, kurį per Animal Planet nutyli. Čia žiauriai smirda. Kitaip vargu ar
gali būti, kai tūkstančiai paukščių vienu metu daro tualetą. Bet ne vien
paukščiai čia dergia ir nuodyja orą.

Dar su visa galybe
prisideda ruoniai. Jų čia gyvena keli tūkstančiai. Sveria jie tiek pat, kiek ir
žmonės. Peršasi išvada, kad ir dergia tiek pat. Bet čia jau kelintą kart per
kelionę kartojasi įžvalga  – motina gamta
smirda.

Prisidžiaugėm
paukščiais ir kvapais, per nepilną valandą, labai lėtai apiplaukėm visas uolas,
visus pažiūrėjom ir įvertinom. Pakeliui link kranto, labai žavingas, ryškiai
žydras mūsų valties gidas Carlosas sušuko: “delfinai, žiūrėkite, ponios ir
ponai, tai yra delfinai!!!” Taigi delfinai.

Diena kartu su
Carlosu nesibaigė. Dar vienas turas – pilnam žioplių autobuse važiavom
pasidairyt po nacionalinį parką. Nacionalinę druskos dykynę, norint būti
tikslesniems. Plynė, kurioje labai lengva pasiklyst, jei vairuoji, o pėsčiomis
labai jau lėtai keičiasi vaizdas. Carlosas visai gerai ir entuziastingai
vadovavo žioplių grupei, maloniai atsakinėjo į klausimus, lėkštai juokaudavo ir
pats iš savo juokų krizendavo ar žavingai nusikvatodavo.

Kaip antai, vienas
iš nesusipratimų. Žemiau nuotraukoje yra uolos gabalas, kuris kažkodėl vadinams
“katedra” ir visokiuose lankstinukuose pažymėtas, kaip turisto traukos
objektas. Danielius ir klausia Carloso: “Carlosai, o kodėl šita uola vadinasi
“katedra?”. Karlosas reikšmingai mirktelėjo, nuryjo seiles, suprask, jau ne
primą kart tokį klausimą girdi ir turi gerą atsakymą, tada paaiškino, kad vardus
vietoms čia sugalvoja žvejai ir tie vardai vietoms taip ir ,,prilimpa”, bet
šiaip jau, čia yra visiškai ne katedra, katedrų dykumoje niekas nestato. Čia
Carlosui pasirodė labai juokinga, ką jis pasakė, tad paskutinę mintį palydėjo
žydras juokas. Taigi, čia nuotraukoje “katedra”, ji netikra, tai labai
juokinga.

Dar pabendravę su
pelikanais, vakare jau sėdom į autobusą link Limos, Peru sostinės. Dabar per
delfi, kaip tik ritasi straipsnių apie Peru ciklas, mums čia ypač sunku būt
originaliems ir nedarius turo raudonam autobuse po miestą, papasakot apie
nepaprasto grožio aikštes ir senamiestį.

Šiaip jau Lima
pasirodė kaip baisus, didelis miestas. Be abejonės, kaip ir kiekviena trečio
pasaulio sostinė pilna kontrastų, yra čia ir milijonas ubagų, milijonas vagių
ir milijonas blizgančių mercedesų. Ir dar penki milijonai neapibrėžiamo,
trečiapasauliško sluoksnio žmonių, į kuriuos pro brangias grotas iš balkono
žiūri aristokratai.

Mums, kaip ,,gamtos
vaikams”, pastatų architektūra, šiūkšlės ar smarvė skirtinguose miestuose mažai
skiriasi, tad Limoje nuėjom į kiną, žiūrėjom filmą “Iron Man”. Dubliuotas
ispaniškai. Kažkaip nepasitikslinom prieš pirkdami bilietus. Gerai, kad tai
nėra toks filmas, kuriame būtina idealiai suprast dialogus, siužetas aiškus.
Pažiūrėjom kiną ir kitą rytą išvažiavom į Ekvadorą. Žadėjo būti bjauri kelionė:
15 valandų iki sienos, nuo ten dar 5 iki miesto. Sieną kirtom bjauriai
sudėtingai, autobusas į kurį persėdom irgi buvo bjaurus ir viskas išsitempė iki
25 valandų kelio. Ekvadore nekeliavom, nulekėm į Galapagų salas, apie kurias
dar papasakosim ir patraukėm link Centrinės Amerikos. Sekantis įrašas bus apie
Galapagus. O kūjagalvis ryklys čia ne šiaip sau, ten tokie plaukioja ir čia mumi kaip tik tokį matėm po vandeniu.

Pabaigai, futbolo
tema. Džiaugiatės ten dabar visi, Europos taurę žiūrit… Rungtynės Europoje
Amerikos spaudoje plačiai nušviečiamos, bent jau taip galima spręst iš
nuotraukų, nes ispaniškai neskaitom. O mačų laikas išpuola rytais ir kol kas dar ne
kart nepasitaikė proga atsidurt reikiamu laiku prie teliko su reikiamu
televizijos paketu. Tad, muset taip ir nepavyks pažiūrėt nė vienų varžybų.
Kagi, reikia džiaugtis tuo, kas yra. Copa Libertadores yra tai, kas jau atsirito
iki finalo arba vis dar ritasi Amerikoje. Futbolas, aišku, kad
geresnis Europoje, bet komentavimo stilius Amerikoje turbūt yra nepralenkiamas.

Inkų Auksas Cuzco ir Machu Picchu

“Inkų Auksas” yra
tokia knyga, išversta ir lietuviškai, kurią Danielius mėgino skaityt būdamas 13
metų ir jam ji nepatiko. Anglų ir Ispanų kalbomis ši knyga parduodama ant
kiekvieno kampo Peru kultūros sostinėje – Cuzco. Miestas yra senas, dar indėnų
inkų pastatytas, o dabartinį vaizdą Cuzco įgavo prasidėjus ispanų invazijai į
Pietų Ameriką. Anie sugriovę inkų pastatytą didžiulį 30 metrų aukščio bokštą,
iš tų pačių akmens plytų surentė katedrą, bažnyčias ir visą, kas dabar yra senamiestis.
Ispanai tais laikais apie kultūrinę žalą negalvojo. Galvojo tik kaip išvaryt
indėnus ir atimt auksą, kuris taip mylimas Europoje.

Jeigu koks
tamsuolis suskubo juoktis iš homoseksualų vėliavos centrinėje Cuzco aikštėje,
skubam prasklaidyt tamsumą ir paaiškint, kad čia yra inkų vėliava ir jos
panašumas su žydrūnais yra atsitiktinis.

Dar apie Cuzco
pasakytina, kad tai yra labai žydų mėgstamas miestas: beklaidžiojant kai
kuriomis senamiesčio gatvėmis, galima užsimiršt ir manytis esant kur nors
Izraelyje, nes kavinės, barai užvadinti hebraiškais rašmenimis, valgiaraščiai
skelbia apie žydišką virtuvę, na ir pačių žydų į valias. Jokiom prasmėm, nė
vienas niekada nejautėm jokio atisemitizmo, tad be to paties jausmo pridursim,
kad žydai Cuzco užknisa. Jokiu būdu ne dėl savo tautybės, o dėl to, kad visad
vaikšto grupėm, o vakarais prisigerę rėkia ir kelia triukšmą. Cuzco jų tikrai
daug, ir visi jie yra jauni, ką tik po tarnybos kariuomenėje (visi izraelitai,
t.y. ir moterys, ir vyrai po vidurinės mokyklos baigimo privalo atlikti karinę
tarnybą, tad yra tradicija, prievolę atlikus, keletą mėnesių pakeliauti. 20
metų amžiaus keliaujančių žydų sutikome visose pasaulio kampuose, bet Peru jų
ypač gausu). Ir visi jie čia atvažiuoja ne ko kito, o dėl tokios ar labai
panašios nuotraukos.

Ši nuotrauka, kartu
su knyga apie inkų auksą, žiūri į tave iš kiekvieno Cuzco kampo. Nuotraukoje
yra Machu Picchu, maždaug prieš šimtą metų atrastas inkų miestas ant kalno, apytikriai
127 km atstumu nuo Cuzco. Nusigauti iki garsiosios vietos nėra nei lengva, nei
pigu. Bet kuriuo atveju, visi keliai veda į mažiuliuką turistinį kaimą Machu
Picchu papėdėje. Bėda ta, kad visi tie keliai įmanomi arba pėsčiomis, arba
traukiniu. Automobiliu ar autobusu iki pat vietos nenusigausi, nes iki Machu
Picchu ar į šalią esantį kaimelį – Aqua Calientes, nėra kelio, tik bėgiai.
Automobiliui tinkamas kelias nutruksta 11 km iki Aqua Calientes. Tačiau visai
patogiai galima važiuoti traukiniu, tik kad bilietai dėl didelio žmonių srauto senka
labai greitai ir reikia pirkti bent kelias dienas prieš. Tą dieną, kai link
Machu Picchu sugalvojom važiuot ir mes, bilietų traukiniu nebuvo. Kaip ir nebuvo
sekančią dieną. Nutarėm vienoje kelionių agentūroje prašyti, kad mus nuvežtų
mašina iki kol baigsis kelias, o likusius 11 km nupėdinsim palei geležinkelio
bėgius. Kaip tarėm, taip padarėm ir 2 valandą nakties išvažiavom, kad dar ryte
pasiekt vietą, nuo kurios turėsim žygiuosim. Nors atstumas sąlyginai nedidelis,
tačiau važiuojant automobiliu kelias vingiuoja per kalnus, tad važiuojasi ilgai
ir lėtai. Kelionės pradžia buvo bjauriai žvarbi, nes naktimis kalnuose šalta, o
mūsų automobilyje neveikė šildymas, tad iki saulėtekio kratėmės ne tik nuo
duobėdo kelio, bet ir nuo šalčio. Brėkštant pirmiesiems saulės spinduliams
išvydom, kad esam debesyse. Kalnas nuotraukoje didelis, beveik šešių km
aukščio.

Toliau kelias
leidosi žemyn, tad važiavosi greičiau. Vaizdas pro mašinos langą irgi buvo
neblogas, kartkartėmis reikdavo išlipt iš mašinos, kad ta pravažiuotų per kokią
balą, tad trumpas stoteles išnaudovaom nuotraukom. Čia nuotraukoje tokia
kaskada, kurią praeitame amžiuje žmonės iškalė rankom, tam, kad upės vanduo
negriautų kalno ir galima būtų reguliuoti potvynius. Nemenkas darbelis turėjo
būti.

Kuomet privažiavom
kelio pabaigą, tapo visiškai karšta, teko raitotis kelnes, Gražina kelnes išvis
nusivilko ir apsirišo skarą kaip sijoną, žiemines striukes su megstiniais sugrūdom
į kuprines ir visą mantą 11 km tysėm ant pečių.

Dar teko keltis
tokia karieta per upę, nes jokio tilto nebuvo, o perbristi neišeina. Esam matę
tokias karietas kažkur Azijoje, bet dar nebuvo tekę naudotis. Nieko baisaus nėra
– sėdi ir čiuoži, kiek nenučiuoži, tai kitam krante sedintis dėdė pritraukia.

Jau nuo pat San
Pedro de Atacama Čilėje niekaip nenusileidžiam į mums deramą jūros lygį, jau
kelios savaites kaip trankomės po kalnus, kur labiausiai nervina teperatūros
svyravimai 25 laipsniais. Taip vat ir teko žygiuot prakaituojant, o prakaitas
labai patinka musėm, vabalam ir uodam, kurie atskrenda prakaituojančio kąsti.

Priemones nuo
vabzdžių buvom pamiršę, todėl mus lydintis berniukas parodė augal vaisių, kuriuo
reikia išsitept idant musės nelystų. Berniuko vardo neprisimenam, kažkos
sudėtingas pasitaikė, o pravardė, kuria jis buvo šaukiamas draugų, skambėjo
kažkaip panašiai tarsi “pūlijo”, tai mes jį ir praminėm ir prisimenam kaip
“pūlį”. Pūlis prigąsdino, kad kuo toliau eisim, tuo daugiau bus uodų, todėl
primygtinai ragino išsitepti tuo augalu. Čia, kai taip išsitepi, musės bijo, o
indėnai už savą laiko.

Visa žygio esmė yra
apeiti kelis kalnus, nes perlipti per juos nesigautų. Štai konkrečiai ant to
kalno, kuris yra nuotraukoje, ir yra Machu Picchu, bet iš apačios miesto
nesimato, nes vieta gerai užslaptinta. Toliau (kažkur įrašo gale) bus nuotrauka
nuo šito kalno viršaus, kartu su upeliu palei kurį ėjom.

Kelio nėra, todėl
reikia eiti bėgiais. Gal ir neatrodo sudėtingai “eiti bėgiais”, bet iš tiesų
tai visai varginančiai išukioja kojas. Stambi skalda, kurią beria ant bėgių
visam pasaulyje, visiškai netikus tam, kad per ją eiti. Bet kas gerai, kad ,,kelias”
visad lygus, nėr nei įkalnių, nei nuokalnių. O blogai, jog kartais reikia
prasilenkti su traukiniu, tiesa, tas labai labai lėtas. Musėt, kad vingiuojant
bėgiams greičiau nesigauna.

Kuomet pasiekėm
Aqua Calientes jau vakarėjo, tad neskubant visą kelią nuėjom kiek daugiau nei
per tris valandas ir finišo tiesiojoje buvom visai pavargę. Be to labai gerai
nuteikė mintis, kad paryčiais teks dar kilometrą kabarotis laiptais į Machu
Picchu, tad dar ne visas kelias nueitas.

Aqua Calientes pasirodė ne pats
gražiausias miestelis, kurį esam matę. Miestelyje be viešbutukų, kavinių ir
suvenyrų parduotuvių yra keli baseinai su natūraliai karštu vandeniu (iš kur ir
kilęs miestelio pavadinimas ,,karšti vandenys”). Pamanėm, kad ten telkšo daug
žmonių, todėl vakarinę pramogą praleidom. Vietoj to, pasidairėm po gražias,
lavonveidiškas indėnų skulptūras. Kad teta atrodytų gyvesnė, davėm jai palaikyt
labai populiaraus Peru gerimo butelį. Inca Kola gaminama po Coca Cola grupės
sparnu, kas akisvaizdu iš paties butelio, bet pats gėrimas be konkurencijos
lenkia įprastą Colą. Limonado skonis nekaži kuo skiriasi nuo tarybino “Buratino”.

Berniukas Pūlis
mums prisakė, kad jei norim būti  pirmi
turistai Machu Picchu, reikia ten nueiti iki kol pradės važinėti autobusai. Tam
reikalui reikia skirti valandą ir pradėti kopti ne veliau kaip 5 ryto. Taip ir
padarėm. Su žieminėm striukėm (nes naktį šalta) per 45 minutes stačiais
nelygiais akmens laiptais užkopėm į daugiau nei vieno km aukštį (virš Aqua
Calientes lygio), labai jau norėjosi būti pirmais. Nebuvo lengva. Bet užtat
buvom beveik pirmieji. Prisėdom šalia vartelių atsikvėpti, nes Machu Picchu
lankytojams atidaromas nuo 6 ryto. Lygiai 5:55 atvažiavo pirmas autobusas su
kokia 30 žmonių. Maždaug 5:56 atvažiavo dar du autobusai. Išlipo žmonės kaip
žmonės, tokie apsimiegoję, lėtai, ramiai, neskubant, susirykiavo prie tų pačių
vartelių. Išpūtėm savo raudonas akis ir rėkiančiu balsu su panikos gaida
klausėm Pūliaus (kuris kopė kartu su mumis) ko jis čia mus pėsčiom vilko, jei
yra autobusas?! Pūlis kažką papūliavo ir pabėgo. Na o mes, su visa minia užplūdom
Machu Picchu. Minia nebuvo tokia baisi, kad reiktų bijot, vietos užteko
visiems. Pirmiausia, tai visi užikabarojo kiek aukščiau, išsidėliojo visus
fotoaparatus ir kameras ir laukė saulėtekio, viskas vardan pirmų dienos
nuotraukų. Pirmoji Machu Picchu nuotrauka įraše yra daryta kiek vėliau, nes
kažkur apie pietus visi kalnai pasislepia po debesais, todėl čia rytinės
nuotraukos yra geresnės.

Dabar jau laikas
kultūrinei programai, kad būtų šioks toks tekstas tarp nuotraukų. Machu Picchu
buvo Inkų miestas, kuris nebuvo nei užkariautas nei sugriautas, o prasidėjus ispanų
invazijai tiesiog apleistas. Aplink inkus sukasi daug visokių mitų, paslapčių
ir mistikos, nes nors ir būdami visai aukštam kultūriniam lygyje, anie apie
save nepaliko jokių rašytinių duomenų, todėl viskas, kas apie inkus žinoma, yra
arba iš pasakojimų arba iš archeologijos. Sakoma, kad tokių apleistų miestų yra
ne vienas, sklando netgi pletkai, kad kažkur Bolivijos džiunglėse kažkas surado
dar vieną pamirštą miestą, bet kol kas koordinatės yra neva slepiamos, kad neplūsteltų
visokie Indianos Džounsai su Larom Kroft.

Kita tiesa yra, kad
Machu Picchu tebuvo surasta vienui vienintelė auksinė apyrankė. Kur paslėpti
imperijos auksai ir turtai niekas taip ir nežino, o iš pavienių radinių,
piešinių ir pasakojimų sklando daug pasakų apie pasakiškus lobius. Mitus apie
lobius visi mėgsta, nuo “Lobiu salos” iki “Atlantidos”. Kažkur aukso istorijų
intervale yra ir inkų turtai.

Machu Picchu iš
naujo atrastas buvo XX a. pradžioje, o iki XVI jame gyveno inkų karalius kartu
su maždaug 500 žmonių. Iš pirmo žvilgsnio miestas neatrodo kuom nors
išssikiriante iškasena: žemdirbių trobos, šventyklos, karaliaus ir jo žmonių
namukai, mokykla, observatorijos ir pan.

Stebėtis reikia dėl
statybom pasirinktos vietos. Vieta graži, aišku, bet švelniai tariant, nelabai
praktiška. Bet kai esi karalius, tai gali sau leist nesirūpint tuo, kad kažkas
begioja į kalną atnešdamas naujienas ar dar kokią karališką užgaidą. Kai esi
karalius, su žyniais sukramčius ko kelis kokos lapus imi rūpintis dangiškais, o
ne žemiškais reikalais.

Labai dangiškas reikalas yra tas, kaip miestas atrodo
iš dangaus. Štai sakoma kad Cuzco inkų laikais iš paukščio skrydžio priminė
pumos siluetą. O štai Machu Picchu, net lapų nekramčius labai primena žmogaus,
šiuo atveju indėno inko, profilį.

Dar pasistengus, Machu
Pichu galima ižiūrėti inkams svarbaus paukščio kondoro formas, taip pat  krokodilo nugarą ir dar vienas paukštį. Kai
grįšim, galėsim pirštais pavedžioti linijas kas kur turi matytis, dabar čia daug
vargo aiškinti, o kai ko ir neįžiurėsi be lapo kokos ar alaus bokalo. Geriau
pasižiūrėti į nuotrauką, kurią minėjom kiek anksčiau, nuotrauką kurioje matosi
mūsų nueiti 11 km traukinio bėgiais. Bėgiai per smulkūs,kad matytūsi, bet
matosi upeliokas, palei kurį ir nutiestas geležinkelis.

Pūlis dar prikretė
mums eibių nenupirkęs reikalingo traukino bilieto, su likimo pagalba, gavom dvi
pačias paskutines vietas kurių pačią paskutinę minutę kažkas atsisakė. Tad atgal
į Cuzco grįžom geležinkeliu, tiesa jau sedėdami traukinio vagone.