Siam Reap ir Angkoro palikimas

Pagooglinę Siam
Reap lietuviškoj guglėj, sužinojom šį tą įdomaus. Lietuviškai siūloma Kambodžos
vietovardžius vadinti taip: Siam Reap – Siamrypu, o Phnom Penh – Pnompeniu.
Kadangi mums tokie pavadinimai atrodo nepadorūs, toliau tekste liks Siam Reap
ir Phnom Penh.
Lietuvoje turistinę
kelionę su turizmo agentūros pagalba spalio pabaigoje galima įsigyti už 8120 Lt,
ne taip jau nepasiekiama, bet autobusas su 50 tautiečių turėtų kaip reikiant
užkinsti. Ryšium su tuo, kad litovcų delegacija atvažiuoja kartą per metus,
nieko iš tėviškės nesutikom. O pasaulinio, įskaitant lietuvių, turistų srauto
tikslas Kambodžoje – Angkoro likučiai. Senovės Kambodžos istorija kiek
mįslinga, neliko rašytinio paveldo, todėl tie, kam įdomu, daugiausia spėlioja
kas ir kaip buvo senovėje, kaip Khmerai gyveno ir ką veikė. IX-XII a. dabartinę
Kambodžos teritoriją valdė baisiai galinga Jayavarman’ų dinastija, visiems
šitiems karaliukams dabartinė Kambodža gali bučiuoti užpakalius, nes ant jų
civilizacijos palikimo iki šiol laikosi visa šalis. T.y. laikosi ant turistų
pinigų, kurie važiuoja to palikimo pažiopsoti. Nors karaliukai nieko neužrašė,
bet labai smarkiai užsiėmė statybomis. Statybomis užsiėmė dėl to, kad buvo
smarkiai religingi ir dievai jiems padėdavo įkrėsti į kaulus tailandiečiams –
pagrindiniam khmerų galvos skausmui. ,,Siam Reap” reiškia “siamo nugalėjimas”
(Siamu iki 1939 buvo vadinamas dabartinis Tailandas). Nugalėję tailandiečius
galingieji karaliukai negalėjo liautis statę, tad pastatė visai didelę
gyvenvietę, sako, kad senovės Angkoro mieste bei jo apylinkėse gyveno daugiau
nei milijonas žmonių. Daugiau nei dabar Vilniuje.

Tas kas liko iš didingo
Angkoro miesto šiais laikais yra pasiekama iš Siem Reap. Šiame mieste niekas neveikia
nieko kito, išskyrus, kad aptarnauja turistus. Siam Reape nakvojom keturias
naktis, Angkoras didelis, tad ir laiko reikia skirti atitinkamai. Bilietas trim
dienom į džiungles, kur išsibarstę Angoro griuvėsiai, vienam asmeniui kainuoja 40
USD. Kaip Kambodžai – brangoka, bet didesnė bjaurastis yra ta, kad nuo visos
bilieto kainos, šventyklos gauna vos 10 procentų, 15 keliauja administruojančiai
įmonei, o viskas, kas liko, tiesiai į valstybės biudžeto juodąją skylę. Kitas
blogas reikalas, kad nusigauti iš Siam Reap’o iki šventyklų reikia kaip nors
kitaip nei pesčiomis, nes nuo miesto iki artimiausios šventyklos 6 km. Galima
dviračiu, bet susigaišta daug (brangaus) laiko ir mažai ką pamatai per dieną,
nes tarp atstumai tarp šventyklų skaičiuojami km. Todėl reikia samdyti tuktuką
ir tie plęšia kiek gali. Dienai kainuoja 10-15 USD, o jei nori nukakti į labiau
nutolusias šventyklas, reikia pridėti dar 10 doleriukų. Sėdom ir važiavom.
Toliau rašinėlis, trumpas ir paprastas, su paveikslėliais, apie svarbiausius
dalykus, kuriuos matėm.

Angkore du
svarbiausi dalykai vadinasi Angkor Wat ir Angkor Thom, nuo jų lankymo paprastai
ir prasideda pažintis su Angkoru. Pradėjom nuo Thom, tai yra didelis šventyklų kompleksas,
kurio pažiba – Bayon. Nesuklysim sakydami, kad Bayon šventykla yra Kambodžos
vizitinė kortelė. Žymi jau nuo XVIII a., kai kažkoks keliautojas europietis
baisėjosi iš visų pusių į jį spoksančiais veidais. Iki šiol nežinoma, kieno
veidai iškalti šventyklos sienose, bet vienas iš variantų yra, kad Bayon’as kažkada
buvęs Angkoro centru ir karaliukas prisilipdęs savo veidą į visas puses, kad
visus gerai matytų, ir kad kiekvienas prieš darydamas ką nedoro – žinotų –
karalius mato.

Visame Angkor Thom’e
yra daug dalykų, kuriuos reikia pamatyti, viskas yra labai gražu ir atima daug
laiko. Žmonių taip pat labai daug, fotkint sunku, bo vis kas nors praeina ar
kur nors užlipa, tad “pliką” šventyklą nutraukt sunku. Bet gerai, kad išvis
įmanoma jas matyt, nes tai kaip dabar čia viskas atrodo, turėtų labai skirtis
nuo to vaizdo, kurį XVI a. atplaukę portugalai turėjo rasti. Nors visai nemažai
europiečių čia plaukė po portugalų atradimo, Angkoras tapo madingas ir
populiarus kažkur XVIII a., kai kažkoks keliautojas išleido knygutę su
paveiksliukais. Nuo tada turistų invazija buvo sustojus tik Khmer Rouge metu.

Reikia
džiaugtis, kad raudonieji nesugriovė visko, kas buvo atrestauruota. Tiesa, jie
sudegino visus archeologų užrašus, kuriuose buvo sužymėta, kaip atrodė šventyklos,
prieš mokslininkams jas išardant, indant atrestauruoti. Todėl karui nurimus, šventyklas
reikėjo ,,sulipdyt” iš sudėtingos akmenų delionės.

Daugelis pagrindinių
šventyklų yra pastatyta iš naujo, išardžius griuvenas ir iš naujo pagaminus
trūkstamas dalis, būtinas, kad viskas laikytųsi. Taip pat, kad vieta būtų
labiau prieinama – iškapoti, išrauti medžiai aplink, padaryti takeliai, viskas,
kad būtų patogiau lankytojams. Pažymėtina, kad visi restauracijos darbai vyksta
ne už Kambodžos, bet už valstybių donorių pinigus.

Yra ir tokių vietų
iki kurių restauratorių rankos dar nepasiekė. Apie sekančią, kurią lankėm – Ta Prohm,
sakoma, kad ši vieta, daugiau mažiau, panaši į tą aplinką, kurią Angkore aptiko
pirmieji tyrinėtojai. Sugriuvus, nepraeinamais koridoriais ir medžiais
apsivijusiais sienas.

Tarp kita ko, Angkoras tarnavo filmavimo aikštele pirmajam
Tomb Rider filmui. O medis nuotraukoje, po filmo pasirodymo, gavo Tomb Rider
Tree vardą. Čia akt. Angelina Jolie nusiskynė baltą gėlytę, tada žemė prasivėrė
ir Angelina nugarmėjo į Holivudo studiją. Bent jau tokia istorija parašyta Lonely
Planet Kambodžos gide, reikės patikrint ir pažiūrėt tą filmą dar kart. Šį kart
iki galo.

Toliau važiavom
Banteany Kdei, pasijutom Larom Croft ir atlikom kelis sudėtingus triukus, kad
pajaust, ką reiškia būt kažkuo neva Indiana Jones. Tiek tos šventyklos.

Kita, šį kart
neginčijamas viso Angkoro veidas, Kamodžos super žvaigždė, Khmerų
pasididžiavimas  – Angkor Wat. Kai kas
netgi sako, kad tai didžiausias religinis statinys pasaulyje. Tuo reiktų
smarkiai abejot. Prašom guglinti ir skaityti angliškai, jei norisi sužinot
daugiau, nei čia brukštelsim.

Kompleksas didžiulis, pastatytas indusų dievui – Višnu,
taip par tarnavo kaip karaliaus rūmai ir mauzoliejus. Pagrindinis komplekso pastatas
yra šventykla, išraizgyta sienų piešiniais, piešiniai dalykai svarbus, nes atpasakoja
įvairias istorijas, kurių čia neatskleisim.

Pačioje šventykloj daug visokių
salių, ilgų koridorių ir išvisur tviska Khmerų didybė.

Blogas dalykas –
žvaigždės populiarios, tad žmonių kiekis baisulingas, sunkokoka judėt. O dar
buvo žiauriai karšta diena. Vienas iš “mustsee” Angkor Wat’e yra saulėlydis.
Planavom tą padaryt, bet kai pamatėm kokį 50 autobusų ir milijoną tuktukų
parkinge, tą mintį apleidom.
Praeitais metais,
kolegoms keliauninkams tautiečiams, ūpo nepristigo, prašom susipažint su
saulėlydžiu iš labai angliško jų tinklapio. Iš ten pat galit netgi jiems pingų
nusiųst, gal žmonės taupo kitai kelionei.

Banteay Srey – kitas
Angkoro perlas, kiek nutolęs nuo pagrindinių atrakcijų, kartu vienas mažiausių
Angkoro taškų. Nepaisant to, labai žymi dėl pavadinimo “Moters citadėlė” bei
dėl preciziškai smulkiai išmargintų sienų. Šiaip jau nerasi nei centimetro
ploto, ant kurio nebūtų kokios figurėlės. “Citadėlė” pastatyta X a. ir be
dailių raižinių iš viso Angkoro ją išskiria statybom naudotas akmuo. Moon Stone,
jie vadina tą akmenį.

Ta Som ir Preah
Khan kitos dvi šventyklos, sugriuvusios, tad tuo ir panašios. Tiesa, Preah Khan
gerokai didesnė, bet nelabai restauruota, bet prie įėjimo parašyta, kad
prancūzai čia dirba ir stato viską į savo vietas.

Kad pilnai
atsipindėt Angkor dabartinę atmosferą, būtina paminėti apie reketą aplink
kiekvieną šventą vietą. Kas kart tik išlipus iš savo karietos pribėga daugybė
tetučių, iš kurių labai reikia nusipirkti “red bull” kokakolos ar bent jau
vandens ir jei ne sau, tai savo tuktuko vairuotojui. Jei nupirkai iš vienos,
kitos primygtinai reikalaus, kad pirktum ir iš jų. Nepirksi – prakeiks.
Tikimės, kad keikmams esam atsparūs. Kiti reketininkai, nesistengia parduot
nieko, nebent kokį šūdniekį, kaip atvirukas ar šiaudinė apyrankė. Nepirksi –
duok pinigų. Bent vieną dolerį. Arba nueik ir nupirk jiems kokakolos. Įkyrus ir
reiklūs.

Jais nusikratyt sunkiausia: dėl įkyrumo ir dėl to, kad čia vaikai.
Liežuvis neapsiverčia, ką nors grubaus sakyt penkių metų pypliui, nors ir
norisi. Gerai, kad su vaikais gali kalbėt ką tik nori ir gali manipuoliuot pokalbio
tema, todėl nuo pinigų prašymo sukdavom pokalbį apie mokyklą ir mėgstamiausius
dalykus, po kiek laiko vaikas pamiršdavo, ko prašo ir ko prisikabino, todėl
dažniausiais nubėgdavo su kitais savo reikalais.

Atsikračius
vietinių ,,verslo žmonių” galima pakelt akis ir dairytis toliau. Čia toks
akcentas, kuris dažnai kartojasi šventyklose, prašmatniuose viešbučiuose ar
muziejuose. Dideli, smarkūs bičai laikantys septyngalvę gyvatę.

Kai kuriems
vyrukams laikas galvas nuskynė, Danielius patyrė teisingą simbiozę – kiek pasidžiaugė
gražiu kūnu, o vargšas begalvis, nors ir trumpai, galėjo vėl apie ką nors
pagalvoti.

Preah Khan žymus
tuo, nes tikima, kad čia gyveno šokėjai ir šoko religinius šokius. Sienose
išraižytos trys šokančios būtybės yra induistų mitologijos šventosios nimfos
arba dangaus šokėjos. Pastarųjų motyvas yra žymus daugelyje Angkor šventyklų.

Atskirą dieną
skyrėm aplankyti kito švetyklų koplekso. Roluos Grupė – tai yra pačios pirmos
šventyklos, pastatytos kitu stilium ir ne iš akmens blokų, bet ir plytų, dėl ko
laikui bėgant kur kas smarkiau sunyko ir todėl nėra tokios didelės ir
įspūdingos, bet ne ką mažiau lankomos.

Išprašėm tuktuko vairuotojo, kad nuvežtų
į vietą, kuri praleidžiama visuose giduose, bet vis tik yra pažymėta ant
žemėlapio. Tam, kad pažiūrėt į tas griuvenas reikėjo baladotis bekele per
kažkokius kaimus, po to, sustojus pas kažką kieme, prašyt vaikų, kad nuvestų
iki vietos. Visiškai nieko ypatingo, bet įdomu, nes vertingos istorinės griuvenos
ilsisi pas kažką baklažanų laukuose, pamirštos, apsuptos bambukais ir palmėm.

Greitai apibėgę
visas šventyklas aplink Siam Reap’ą pavažiavom tolėliau iki vietos Phnom Kulen,
kur reikia lipti į šiokį tokį kalną, ten teka upelis, ten kažkur reikia ieškoti
raižinių, kuriuos išraižė Khmerai, šlovindami dievus. Upelis šventas, teka
slenkščiais, kiekvienas slenkstis šventas. Galima tam šventam vandenyje
išsimaudyti.

Nors ir neradom piešinių, bet radom daug drugelių, kurie skraidė šen
bei ten ir linksmino akis.

Paskutinė atrakcija
aplink Siam Reap’ą – plaukiojantis kaimas. Na gal ir keista, žmonės gyvena laivuose,
priparkuotuose kažkur prie nendrių.

Lygiai taip plaukiojančios yra bažnyčia, sporto
salė, mokykla ir t.t.

Mes išlipom plaukiojančiam restorane, kur žmonės augina
krokodilus.

Neaišku kam, ar rankinukam, ar turistų atrakcijai. Nieko įdomaus, bet
smagu pasiplaukiot po keistą vietą.
Iš Siam Reap’o,
kultūriškai prisivalgę, skridom į Vietnamą. Į sostinę – Hanojų.

Tai, kas liko Phnom Penhe

Visai kita tema nuo
karo baisybių, todėl ir atsikras postas. Phnom Penhe būtų naivu tikėtis kokios
nors architektūros ar miesto vizualumo. Čia net gatvių pavadinimų nėra, tik
numeriai, štai pavyzdžiui mes gyvenom gatvėj Nr. 141. Pagrindinės ir
vienintelės miesto atrakcijos sutelktos prie Tonli upės. Smirdanti ir užteršta,
vis dar tarnauja kai kuriems vietiniams, kaip maisto šaltinis.

Žmonės ieško
maisto brūdo upėj šalia pat plazdančių šilkinių vėliavų, kurios gal reiškia
kokią tautų draugystę.

Visuomeninio transporto čia kaip ir nėra, kaip ir
nelabai yra šviesoforų, didžioji eismo dalis yra sukiužę motociklai. Turistams
pagrindinė susisiekimo priemonė toks, alia tuktukas. Iš tikro tai yra priekaba
pritvirtinta prie motociklo. Tokiam mechanizme ir baladojomės visą vizito
laiką.
Pirmas paminklas,
kurį pamatėm – nepriklausomybės monumentas. Pastatytas 1958 m. nepriklausomybės
nuo Prancūzijos proga. Kartu tai yra ir monumentas karo aukoms. Kaip parašyta
kelionių gide – “bent jau toms, kurias Kambodža nori prisiminti”.

Kitas dalykas –
karaliaus rūmai. Gražūs ir prašmatnūs, bet visai ne kas, palyginus su
Tailandietiškais. Šiaip jau, nepatyrusiai akiai, nelabai ir skiriasi tie rūmai
vieni nuo kitų.

Nors bimbinėjom rūmuose visai ilgai, nėra apie ką išsiplėst,
nes iš esmės nieko naujo: vėl Budos, vėl stupos.

Vienas namukas pasirodė labai
keistas, na, jis ir yra keistas šitam kontekste ir styro visai ne į temą –
Napoleono III paviljonas. Pastatytas kažkur Prancūzijoje specialiai kažkokiom
iškilmėm. Napoleonas III visą namuką XIX a. pab. padovanojo Kambodžos karaliui,
čia jį kažkaip pervežė ir surinko iš naujo.

Rūmai nesunaikinti
dėl labai paprastos priežasties, jie tarnavo Khmer Rouge, kaip ženklas to, kaip
jis rūpinasi Kambodžos kultūriniu palikimu. Nepasiant to, kad brangenybes
išvogė.

Nacionalinis
muziejus – kuriame labai daug eksponatų, bet labai mažai informacijos apie juos
bei nėra jokių gidų.

Muziejuje sutelkta didžiausia Khmerų civilizacijos
skulptūrų kolekcija, bet reikia būti budistu, kad tau ta kolekcija ką nors
reikštų.

Dar nudardėjom prie
kažkokio parkelio su dar viena stupa ant kalno viršaus. Čia bėda, kad
vietiniams nereikia mokėt už įėjimą, jų čia daug ir visi numelžinėja tursitus.
Buvom priblokšti dar viena turistine atrakcija bei būdu užsidribti pinigų –
prigaudai pilną narvą nedidelių paukštukų, jie ten kankinasi ir sparnus
išsisukioja, o tu, mielas turiste, gali sumokėt pinigėlį ir išlaisvint
paukštuką – mat, laimę neša. Gerai, kad dar neprašo pingų už tai, kad kokiam
katinui gerklės neperrėžtų. Daug elegetaujančių karo suniokotų neįgaliųjų
suglumina visiškai. Toje vietoje neužtrukom.

Atsiskaitymai
mieste vyksta vietine valiuta – realu ir US doleriais. Nevisai aišku, kodėl
taip yra, nes realas pririštas prie bakso ir kaip mums sakė, kursas nesikeičia.
Visur kainos rašomos ir sakomos baksais, jei nori atsiskaityt vietiniai tubrikais
– jokių problemų, abi valiutos maloniai priimamos. Gal baksais jiem gyvent
paprasčiau, nes kitaip tektų dideliais skaičiais skaičiuot ir nešiotis daug
popieriukų. Vienas doleris yra 4000 realų, normalūs, t.y. dideli pietūs,
padorioje užeigoje dviems kainuoja apie 13 baksų, o didžiausia realo kupiūra
yra tik 10 000, tad jei per dieną planuoji nueit į kelis muziejus, kelis kart
pavalgyt ar užkąst ir turėt dar kokių išlaidų, pvz. nusipirkt autobuso ar
lėktuvo bilietą, reikia nešiotis krūvą kupiūrų, nuo kurių kiekio net piniginė
nesusilenkia. Doleriais patogiau. Labai nustebino, kad iš banko automatų (bent
jau iš tų, kuriuos mes išbandėm) pinigus išsiemi US doleriais, o ne vietine
valiuta.

Vietiniai kolkas dar
nesugadinti ir turisto nelaiko vien tik už vaikščiojantį bankautomato, iš kurio
reikia ištraukt kiek galima daugiau pinigų. Tuktukų kaina nuo taško A iki B
visą laik vienoda, gal turistams ir didesnė nei vietiniams, bet bent jau
nereikia kas kart derėtis. Ir šiaip, regis, visi čia labai stengiasi patikti
turistui, bando aptarnaut kaip galima maloniau ir būti kaip įmanoma
mandagesniais. Šiet kiek primena vaikus, kurie žaidžia suaugusių manieras –
kvailai atrodo, bet negali pykt – jie dar mokosi, kas yra malonu ir
sveikintina, nors kartais ir įkyroka. Tuo tarpu vietinė valdžia turistuose mato
gerą pajamų šaltinį ir kartu galimybę išspręsti skurdo problemas. Nemokamuose
giduose pilna raudų apie sunkią Kambodžos dalią, vargšus žmones ir pagalbos
jiems stygių. Todėl, jei esi žmogus, būk malonus paaukok benamiams vaikams,
neįgaliesiems, vargšėms mamoms ir dar kam nors. Su prekeviais nesiderėk ir
maloniai sutik mokėti tiek, kiek tik jie užsiprašo. Nes vargšė valdžia taip
stengiasi išsijuosusi po devyniais prakaitais. Pastangos ryškiai matosi, kai
pro vos riedančių motorolerių minią kelią prasiskina koks nors už “aukas”
nupirkas miersas ar land roveris. Dar sako, kad arti prie lovio esantys leidžia
sau dažnas komandiruotes į Europą, kur gyvena apartamentuose su septyniom
voniom ir dalyvauja šaliai “svarbiose” konferencijose. Ne viskas, aišku, yra
taip blogai, kuo toliau, tuo daugiau veikia nevyriausybinių organizacijų ir
joms leidžia dirbti ir leidžia padėti, ir to dėka Kambodža bent jau nustojo
būti pedofilų kurortu. Tereikia tikėtis, kad reikalai taisosi, kada nors
atsigaus ir Kambodža. Niekaip nesinori baigti vizitą Phnom Penhe liūdnom
gaidom, bet labai jau liūdnas čia miestas. Su viltim, kad Khmerų civilizacjos
iškasenos pakels slogią nuotaiką, pas jas ir nuvažiavom.