Apie visus matytus majus

Buvo jau pas mus
blog’e, kaip kažkas pasakė, “gamtos pasaulyje”, dabar bus “majų pasaulyje”. Majų
civilizacija – mums egzotiška ir mistiška. Pirmiausia dėl to, kad visi majai
gyveno kitoje žemės pusėje, o antriausia, dėl to, kad net ir šiuolaikiniai
istorijos ir archeologijos mokslų pasiekimai negali atsakyti daugelio su majais
susijusių klausimų. Ir aišku, kad pats svarbiausias tų klausimų – kodėl pačiam
savo žydėjime viskas ėmė ir nunyko.

Daug labai teorijų
apie tai. Populiariausios ir moksliškiausios majų civilizacijos žuvimą sieja su
žmonių pertekliumi miestuose, maisto resursų problema bei gamtos stichijom. Ne
kaži kiek skiriasi nuo mūsų šiandienos: milijonai benamių, skurdžių ir
badaujančių, kurie vis dar dauginasi, pasaulinė maisto krizė, o prie viso to
potvyniai, uraganai, cunamiai ir sausros – kam ko labiausiai ,,reikia”.

Pasivaikščiojimą po
majų civilizacijos liekanas pradėjom dar Hondūre, Copan mieste, šalia pat
sienos su Gvatemala. II – IX a. čia buvo kažkas tarsi svarbiausias miestas
regione. Tiesa, labai aukštų piramidžių ar dar kokių architektūrinių stebuklų
Copane nėra, o nuo kitų majų miestų jį skiria didelis visokiausių raižinių ant
akmens palikimas.

Kažkur XII a. miestas
buvo apleistas, beliko keli ūkininkai, plušantys savo laukuose aplink.
Džiunglėm nereikėjo daug laiko, kad suryt viską, kas aplink, todėl Copaną iš
naujo atrado tik XVIII a. viduryje, kai keli amerikiečiai išleido iliustruotą
knygutę apie savo keliones po Centrinę Ameriką. Vargu ar kas nors įdomaus ten
matėsi tuose iliustracijuose, kažkiek ir fantazijos reikėjo, bo užžėlęs
džiunglėmis miestas neatrodo niekaip. Kusptai ir plytų krūvos.

Archeologai sako,
kad rajone (kurio plotas apie 145 km²) yra puspenkto tūkstančio visokių pastatų
ir gyveno ten koks 20 tūkst. žmonių. Šiuo metu atkasta ir paremontuota tik
pagrindinė miesto dalis, t.y. svarbiausia aikštė su svarbiausiom piramidėm,
paminklais, karalių raižiniais ir t.t.

Manoma, kad miesto
įkūrėjas yra karalius prašmatniu vardu – Didysis saulės karalius paukštis
papūga. Spėjama, kad karaliaus būta labai galingo šamano, todėl vėlesni
valdovai miesto įkūrėją sudievino ir manėsi esantys pusdievio palikuoniais. Ir nieko
čia blogo tame nėra. Vienas paskutinių Gediminaičių, karts nuo karto
prašliaužiantis Pilies gatve ir besivadinantis kunigaikščiu Urniežiumi,
neabejotinai turi mėlyno pusdievio kraujo.

Copan griuvėsiai ir
dabar atlieka daugiau nei archeologinės svarbos vaidmenį, čia karts nuo karto
susirenka kuo nors nepatenkinti vietiniai majai, užsibarikaduoja, neleidžia
turistų ir ko nors reikalauja iš valdžios. Dėl tokių protesto akcijų Copano,
kaip turistų lankomos iškasenos, darbo laikas yra sutrikęs ir lankytoju
sulaukiama vis mažiau.

Bet net ir tuo
atveju jei pagrindiniuose griuvesiuose sėdi užsibarikadavę majai, galima paėjėt
kelis km toliau ir apžiūrėt to meto kilmingųjų namus. Ten, tiesa, jokiu
piramidžių išvis nėra, šiaip tik namai namukai, kurių stogus ir interjerą reik
įsivaizduot pasitelkus visą savo fantaziją.

Bet iš esmės čia visai įdomūs ir
verti dėmesio archeologiniai kasiniai į kuriuos pažiūrėt kažkodėl nevažiuoja
jokie turai. Jei neesi pavargęs nuo ir taip netrumpo pasivaikščiojimo, tai gali
lakstyt pirmyn atgal ir šokinėt per visas sienas ir šiaip išsidirbinėt, kaip
tinkamas, nes niekur nėr nė gyvos dvasios.

Kad nebūtų vien tik
majai, prasiskiesim pasakojimą ugnikalniu. Šitas geras, buvom girdėję iš kažko
dar Pietinėj Amerikoj. Ir šią informaciją vis patvirtindavo pakeliui sutikti
keliauninkai. Ugnikalnis yra Gvatemaloje, netoli Antigua miesto.

Iš ties tai miestas
apsuptas net trim dideliais ugnikalniais ir giedrą dieną panorama visai gražiai
turėtų atrodyt. Bet mūsų vizito Antigua metu iki giedrumo buvo toli gražu.
Tačiau net nematant ugnikalnių negali nepastebėt žemės drebėjimų padarinių.
Visam mieste vargu ar surasi veikiančią bažnyčią. Visos sugriautos. Tarsi koks
Hulkas ateistas prasinešė per miestą.

Ryte važiavom žiūrėt,
kas ten per ugnikalnis, kurio nesimato. Čia nieko nepadarysi, reikia važiuot su
grupe turistų, savarankiškai ir be automobilio nusigaut iki vietos kainuotų ypač
daug laiko. Galima guostis bent tuo, kad atvažiavom vieni pirmųjų, tai dar ne
taip knibždėjo žmonių ant ugnikalnio.

O kopti teko vos ne
iki pat viršaus. Pats pats ugnikalnio viršus yra maždaug trijų km aukštyje, mes
gi užlipom apie du su puse. Tada kelias išnyksta ir reikia eiti per sustingusią
lavą paskui gidą be jokio takelio. Paskui gidą pirmiausia dėl to, kad tas turi
radijos ragelį ir jam žmonės iš stebėjimo stoties praneša, kurioj vietoj veržiasi
lava, kad turistai galėtų į ją paspoksot. Ten visa minia ir traukia. Iš pradžių
nieko, bet kiek giliau paėjus pasivaikščiojimo žavumas ima po truputį dingti.
Čia todėl, kad lava po kojomis lūžinėja ir skilinėja. Kaip koks ledas žiemą. O
po ja, toli gražu ne koks nors ledinis ežeriuko vanduo, kuris savaime gal ir
nieko gero, bet su lava lyginant yra visai nebloga alternatyva.

Kitas nemalonus
reikalas yra karštis. Ir taip oras buvo apsniaukęs, be to tokiam aukštyje yra
žvarbu, o čia toks jausmas tarsi po keptuvę vaikščiotum. Dar dūmai iš visų
žemės skylių rūksta. O ir batų padai svyla. Čia tik vargšam šunim patinka,
kurie ateina slėptis nuo šalčio. Šildoma lova seniems kaulams neregėta
prabanga, prieinama tik Gvatemalos vargetom.

Ėjom kol galiausiai
priėjom. Raudonos lavos upė, lygiai tokia, kokią per teliką rodė. Bet žiauriai
karšta, veidą svilina kaip reikiant. Čia toks karščio jausmas, kai pasilenki
prie laužo bulvę krapštyt iš žarijų ir jauti kaip antakiai svyla, tik gerokai
intesyvesnis. Bet įmanoma prieit visai arti, taip arti kad net įmerkt ilgesnį
pagalį į upę gali. Tas užsiliepsnoja aišku ir tame didelis smagumas.

Dar vieną vietą
norėjom apžiūrėt Gvatemaloje ir ta jau susijusi su majais. Per vieną dieną teko
pervažiuot beveik visą šalį, Santa Elena yra miestas netoli sienos su Meksika.
Ten yra toks ežeras, tame ežere yra sala, kuri vadinasi Flores (ispaniškai –
Gelės), ten dažniausiai apsistoja turistai, kurie susiruošia aplankyt, sako,
vieną įspūdingiausių, majų griuvenų – Tikal.

Kartu sako, kad
visas tas įspūdis yra dėl to, kad Tikalas yra palyginus nedaug restauruotas ir
iškastas iš po džiunglių glėbio, tad galimybė išvysti griuvesius taip, kaip
juos matė pirmieji europiečiai ir išskiria Tikalą iš kitų žymių majų miestų
liekanų. Štai mes ir kėlėmės labai anksti tam, nuo vienos iš piramidžių
pažiūrėtume stebuklingai gražų saulėtekį džiunglėse.

Kad jau saulė
patekėjo, tai galim pakalbėt apie miestą, kas čia per vienas. Juolab, kad ėjom
su turo grupe, su gidu, tad šiokių tokių istorijų prisigaudėm. Kaip kad, kokie
šaunūs ir gudrūs inžinieriai buvo tie majai. Visą miestą jie pasistatė ant
didžiulės milžiniškos akmeninės platformos, o ir piramidės jūjų aukštos, kai
kurios per 60 metrų. Prieš beveik du tūkstančius metų, be dyzelinio krano, juk
sunku buvo tokias konstrukcijas suregzti.

O suklestėjo
Tikalas, nes kažkur IV a. viduryje vietinis super žinys – karalius Didžioji
Jaguaro Letena įdiegė neregėtą karinę naujovę – ietį, todėl priešus nukariaudavo
dar jiems nenubėgus iki pėstininkų linijų. Manoma, kad kažkur VI a. Tikalo
rajone gyveno per 100 tūkst. žmonių, tad čia būta žiauriai didelio miesto.
Juolab, kad didžiojo XX a. karaliaus, Nikitos Vilko Ilties Chruščiovo dar
nebuvo, devynaukščiai dar nebuvo išrasti, reiškia gyvenamojo  ploto reikėjo daug.

Kas be ko, gido
pasakojime buvo be galo daug pompos ir pasigerėjimo majų pasiekimais, kaip
antai stebuklingai veikiantys akvedukai, vandens rezervuarai ir visokie kitokie
inžinieriniai stebuklai, kokių net šlovingoji ir pasikėlusi Romos imperija nebuvo
mačiusi. Na, kaip tik tuo metu, kai Tikalas stojosi savo šlovei, po Europą
lakstė Saša Makedonietis, vėliau viso pasaulio užkariautoju apsiskelbęs. Vat ir
nenuėjo jis iki Cetrinės Amerikos. Gal ir gerai, o tai būtų jį čia ietimis
užmėtę, gėda būtų.

Dar vienas
neginčyjamas majų šaunumas yra jų žiaurumas. Jei, štai pavyzdžiui, gidas
pasakojantis apie Inkus Maču Piču, didžiuojasi, kad inkai buvo kultūriškai aukštesniame
lygyje nei majai, nes matai, ne taip žiauriai ir mažiau žmonių aukojo, tai
gidas majų Tikale apie skerdynes ant dieviškojo altoriaus pasakoja kaip apie
kietą reikalą. Kaip aukai subadydavo penį arba perpjaudavo liežuvį arba
kaukolėje pragręždavo daugybę mažų skylučių.

Vat čia kažkam ant šito
akmens gyvam širdį išlupo. Va tai tau gerumas. Prie šitos temos dar reikės
grįžti, o nuotraukoje, Danieliui po dešine ir yra minėti altoriai.

Kad ir kokie gudrūs
ir galingi majai bebūtų, Tikalą maždaug IX a. ištiko tas pat likimas, kaip ir
visus likusius galingosios civilizacijos miestus. Ėmė ir nunyko. Spėjama, kad
didejant žmonių skaičiui miestuose, tam, kad prasimanyt daugiau maisto teko
užsėt didesnius plotus žemės, o tai laikui bėgant išvirto į žemės eroziją, žemė
nusistekeno, ėmė kankinti potvyniai, ligos ir galiausiai ėmė rimtai trūkti
maisto. Kad jau kiti metropoliai išgyveno labai panašų likimą, maisto importuot
greičiausiai tiesiog nebuvo iš ko.

Pačioje pradžioje
pasidalinom pastaba apie tai, kaip majų saulėlydžio išvakarės primena nūdieną.
Tos pačios problemos. Dabar reik įpilt mistikos į košę. Negana to, kad buvo
labai gerais inžinieriais, majai buvo ne ką blogesniais astronomais, sekė
žvaigždes, žinojo planetas, turėjo kuo puikiausią kalendorių iš 365 dienų.
Žodžiu, astronominiais klausimais pasiekimai buvo ne ką menkesni, nei kokių
egiptiečių ar  persų, ar graikų. Tik dar vienas dalykas, kad
majai istoriją suprato cikliškai – dievai pasaulį sukuria ir ciklui pasibaigus
sunkaikina, ciklas trunka 5200 metų, ir pasak majų kalendoriaus, mes dabar
gyvenam ketvirtam cikle, kuris pasibaigs 2012 gruodžio 23 d. Gal ir gerai, kad
ne tiek daug laukt beliko.

Kita senovinė įžymybė,
apie kurią papasakosim, yra Meksikoje. Kažkaip kelionės metu aplankėme nemažai
majų griuvėsių, nors tikrai neturėjom planų tam skirti ypatingo dėmesio. Dar
būdami Gvatemaloje atsisakėm minties keliaut žeme per Meksiką iki pat sienos su
JAV, nes tada kelionė užsitestų ilgiau nei planuota. Visokių variantų
beieškodami nusprendėm skristi į Los Angeles ir iš ten pratęsti kelionę po
valstijas. Pigiausi bilietai į LA buvo ne iš Gvatemalos, ne iš Belizes, o iš
Meksikos kurorto Cancun. Iki ten ir patraukėm, pakeliui užkabindami dar vieną
senovies miestą – Palenque.

Palyginus su Coapan
arba Tikal, apie kuriuos ką tik pasakojom, šitie griuvėsiai tikrai kuklūs
plotu, bet niekaip nenusileidžia didybe. Tiesa, Palenque klestėjo kiek vėliau,
maždaug VII a., kuomet ten gyveno apie 8000 žmonių, o miestą valdė karalius
Gyvatė Jaguaras. Gyvatės Jaguaro ir jo tėvo mauzoliejus ir yra tai, dėl ko
Palenque žymus beigi labai sutvarkytas senovės majų miestas, mat palyginus
neseniai – 1952 m. abiejų turtingos kapavietės ir buvo atrastos. O pats
mauzoliejus labai jau primena tą, kuris Maskvoje, arba tą, kur Hanojuje,
Vietname. Kažkas archetipiško žmonijos pasamonėje su tais mauzoliejais.

Vieta miestui
parinkta labai graži, žmonės su gamtišku polėkių musėt buvo. Dar vietą
patrauklia daro tai, kad čia po šiokius tokius tunelius ir po akropolio
griuvenas galima pasivaikščiot daugiau mažiau laisvai, o ne žvilgčiojant per
tvorą. Taip santykis su istorija, archologiniu paveldu ir amžinybės didybe yra
glaudesnis. Negalima sakyt, aišku, kad atsigulus ant kažkokio senovės majo
lovos jo kambaryje aplanko koks nors intesyvus išgyvenimas, bet kažkoks
išgyvenimas yra.

Palenque struktūra
labai aiški, net archeologiškai neišprususia akimi matosi pastatų paskirtis,
aišku, kad ten kur lovos buvo miegamieji, ten kur bokštas – greičiausiai kad buvo
observatorija, aplink reiškia, kas būta administracinės burtininkų patalpos. Gal
kažkoks universitetas.

Ir čia dar
nepabaiga su majų miestais. Dar vienas, labai mažiuliukas, bet labai daug
lankytojų sulaukiantis – Tulum. Apie šį juokaujama, kad kiekvienas kaimietis
svajojo būti išsiųstas darbams į Tulumą. Pastatyt piramidę kokią vieną kitą.
Šiais laikais specialaus paskyrimo nereikia laukti, galima nuvažiuot patiems,
bet vargu ar pagrindinis kelionės tikslas bus griuvėsiai. Minios čia plaukia
pasidžiaugt smaragdinio vandens Karibų jūra, pilvą svilinant ant pieno baltumo
smėlio.

Nors ir nekaži
kokios čia tos miesto liekanos, pastarojo būta visai svarbiu uostu. Vienu iš
tų, tarp kita ko, aplink kuriuos plaukiodami ispanai svarstė, kas gi pastatė
šitas sienas ir ar galingi čia gyvena žmonės. Čia reikia pasakyt, kad po
majų vardu telpa daugybė genčių, kurios tarp savęs gal neturi tiek daug bendro,
kaip gal gali atrodyt. Nebuvo didelės ir vientisos majų imperijos su
centralizuotu valdymu, gyveno (ir net iki šiol tebegyvena) daug genčių su
skirtingom kalbom, skirtingom tradicijom, prekiavusios tarpusavyje ir vargo
nemačiusios. Kad jau civilizacijos didybės vargas ištiko, tai tas buvo
nepaskutinis. Gal majai ir būtų atsigavę, bet kelią į Ameriką Kolumbas jau buvo
suradęs. O daugelį majų misionieriai į teisingas tikėjimo vėžias įstatė be
vargo, jei paviršutiniškai žiūrint, tai krikščionybė puikiai buvo suprantama ir
Amerikoje. Kai kurios gentys jau gyveno apokaliptinėmis nuotaikomis ir laukė
mesijo. Vienas toks, tūlas ispanas plieniniais šarvais, šviesiais plaukais, mėlynom
akim ir dar raitas ant demono puikiai atitiko pranašystę. Buvo vietinių
sudievintas, pagarbintas ir … garbinamas iki šiol. Tiesa, jo gyvenimas jau
apipintas gėlytėmis iš kitų pasakų, kad dieviškesnis būtų.

Pati mintis apie
mesiją nebuvo svetima ir tiems majams, kurie negarbino minėto ispanų
kolonizatoriaus. Tad istorija apie mesijo nukankinimą ant kryžiaus nebuvo
anokia naujovė. Tą jie patys praktikavo. Jei jau derlius blogas kelinti metai
ir šiaip nesiseka, kokį žynį peiliu suraityt ant altoriaus visai verta. Ir čia
toli gražu nieko gėdingo, žyniui buvo garbė tapti tokia auka, jo vardas –
užrašytas, o atminimas pagarbintas ateities kartų. Paralelės su nukryžiuotu
Jėzum čia pačios peršasi. Na, teisybės dėlei, reik tarti, kad išdėstytos mintys
yra spekuliatyvios ir labai “davinčiakodiškos”.

Tulumo smėlis ir
Karibų jūra patys savaime tokie pakankamai žinomi dalykai. Štai, kad ir
praeitam įraše vienas komentatorius giria Tulumą. Na, galim pagirt ir mes. Tik
čia lazda su dviem galais. Blogasis galas yra apie tai, kad čia labai daug
amerikiečių, kaip ir kitur Meksikoje. Kainos aukštos, paslaugų lygis žemas. Tad
gražiu paplūdymiu džiaugtis sudėtinga. Be to, kaip visur daug žmonių, tai
grožis kažkaip išblėsta. Šiaip, Karibai neišsemiami grožiu, geriu ir baltu
smėliu ir kur pirštu besi visur yra labai gerai. O tas gėris neatsiejamas nuo
nardymo. Tulumas žymus nardymu uolose, mat visas pusiasalis tarp Karibų jūros
ir Meksikos įlankos yra tokios struktūros, kaip koks sūris, su tūkstančiais
kilometrų besitęsiančiom uolom.

Tam, kad nardyt
uolose, reikalingas specialus pasiruošimas, bet yra aišku ir tokių, kur visiems
turistams prieinamos. Kai kuriems užtenka tik kaukės su vamzdeliu, o tokiems
kietiems kaip mes, kurie turi naro “teises” galima ir panardyt nenutolstant nuo
atviro vandens šaltinio toliau nei per 20 metrų. Na tai mes ir panardėm. Vanduo
gėlas, skaidresnio dar matyti gyvenime neteko. Kuomet įplaukėm į olas, lengvai
galima užsimiršti, kad plauki ir kad apskritai esi vandeny – taip gerai viskas
matosi. Na, vienas kitas žuviokas ar draugo lastas sugrąžina nuovoką. Išties,
tai viskas labai panašu į paprastą olos lankymą. Stalaktitai, stalagmitai… Čia
visas grožis tose vietose kur per plyšį patenka saulės šviesa, spinduliai
vandenyje lūžta, taip sukurdami neregėto grožio ir ryškumo haliucinaciją.
Paklausėm patarimo iš vieno keliautojo ir nėrėm tik vienoje uoloje. Kad būtų
tik pirmas įspūdis ir nebūtų antro.

Iš Tulumo patraukėm
link Cancuno, iš ten ir bus skrydis į JAV. Net penkiom dienom likom tokioje
mažulytėje, bet tankiai amerikiečių beigi prakutusių meksikiečių nusėstoje
saloje. Labai jau netoli žemyno tas žemės gabalėlis, tad jausmas, kad esi saloje,
taip ir neaplankė. Bet, nakvynė Meksikos kainom pigi, jūra gera, smėlis baltas,
žmonių pakenčiamai. Reikia gi gražiai įdegti prieš nusileidžiant pas
Džordžiką©.

Siam Reap ir Angkoro palikimas

Pagooglinę Siam
Reap lietuviškoj guglėj, sužinojom šį tą įdomaus. Lietuviškai siūloma Kambodžos
vietovardžius vadinti taip: Siam Reap – Siamrypu, o Phnom Penh – Pnompeniu.
Kadangi mums tokie pavadinimai atrodo nepadorūs, toliau tekste liks Siam Reap
ir Phnom Penh.
Lietuvoje turistinę
kelionę su turizmo agentūros pagalba spalio pabaigoje galima įsigyti už 8120 Lt,
ne taip jau nepasiekiama, bet autobusas su 50 tautiečių turėtų kaip reikiant
užkinsti. Ryšium su tuo, kad litovcų delegacija atvažiuoja kartą per metus,
nieko iš tėviškės nesutikom. O pasaulinio, įskaitant lietuvių, turistų srauto
tikslas Kambodžoje – Angkoro likučiai. Senovės Kambodžos istorija kiek
mįslinga, neliko rašytinio paveldo, todėl tie, kam įdomu, daugiausia spėlioja
kas ir kaip buvo senovėje, kaip Khmerai gyveno ir ką veikė. IX-XII a. dabartinę
Kambodžos teritoriją valdė baisiai galinga Jayavarman’ų dinastija, visiems
šitiems karaliukams dabartinė Kambodža gali bučiuoti užpakalius, nes ant jų
civilizacijos palikimo iki šiol laikosi visa šalis. T.y. laikosi ant turistų
pinigų, kurie važiuoja to palikimo pažiopsoti. Nors karaliukai nieko neužrašė,
bet labai smarkiai užsiėmė statybomis. Statybomis užsiėmė dėl to, kad buvo
smarkiai religingi ir dievai jiems padėdavo įkrėsti į kaulus tailandiečiams –
pagrindiniam khmerų galvos skausmui. ,,Siam Reap” reiškia “siamo nugalėjimas”
(Siamu iki 1939 buvo vadinamas dabartinis Tailandas). Nugalėję tailandiečius
galingieji karaliukai negalėjo liautis statę, tad pastatė visai didelę
gyvenvietę, sako, kad senovės Angkoro mieste bei jo apylinkėse gyveno daugiau
nei milijonas žmonių. Daugiau nei dabar Vilniuje.

Tas kas liko iš didingo
Angkoro miesto šiais laikais yra pasiekama iš Siem Reap. Šiame mieste niekas neveikia
nieko kito, išskyrus, kad aptarnauja turistus. Siam Reape nakvojom keturias
naktis, Angkoras didelis, tad ir laiko reikia skirti atitinkamai. Bilietas trim
dienom į džiungles, kur išsibarstę Angoro griuvėsiai, vienam asmeniui kainuoja 40
USD. Kaip Kambodžai – brangoka, bet didesnė bjaurastis yra ta, kad nuo visos
bilieto kainos, šventyklos gauna vos 10 procentų, 15 keliauja administruojančiai
įmonei, o viskas, kas liko, tiesiai į valstybės biudžeto juodąją skylę. Kitas
blogas reikalas, kad nusigauti iš Siam Reap’o iki šventyklų reikia kaip nors
kitaip nei pesčiomis, nes nuo miesto iki artimiausios šventyklos 6 km. Galima
dviračiu, bet susigaišta daug (brangaus) laiko ir mažai ką pamatai per dieną,
nes tarp atstumai tarp šventyklų skaičiuojami km. Todėl reikia samdyti tuktuką
ir tie plęšia kiek gali. Dienai kainuoja 10-15 USD, o jei nori nukakti į labiau
nutolusias šventyklas, reikia pridėti dar 10 doleriukų. Sėdom ir važiavom.
Toliau rašinėlis, trumpas ir paprastas, su paveikslėliais, apie svarbiausius
dalykus, kuriuos matėm.

Angkore du
svarbiausi dalykai vadinasi Angkor Wat ir Angkor Thom, nuo jų lankymo paprastai
ir prasideda pažintis su Angkoru. Pradėjom nuo Thom, tai yra didelis šventyklų kompleksas,
kurio pažiba – Bayon. Nesuklysim sakydami, kad Bayon šventykla yra Kambodžos
vizitinė kortelė. Žymi jau nuo XVIII a., kai kažkoks keliautojas europietis
baisėjosi iš visų pusių į jį spoksančiais veidais. Iki šiol nežinoma, kieno
veidai iškalti šventyklos sienose, bet vienas iš variantų yra, kad Bayon’as kažkada
buvęs Angkoro centru ir karaliukas prisilipdęs savo veidą į visas puses, kad
visus gerai matytų, ir kad kiekvienas prieš darydamas ką nedoro – žinotų –
karalius mato.

Visame Angkor Thom’e
yra daug dalykų, kuriuos reikia pamatyti, viskas yra labai gražu ir atima daug
laiko. Žmonių taip pat labai daug, fotkint sunku, bo vis kas nors praeina ar
kur nors užlipa, tad “pliką” šventyklą nutraukt sunku. Bet gerai, kad išvis
įmanoma jas matyt, nes tai kaip dabar čia viskas atrodo, turėtų labai skirtis
nuo to vaizdo, kurį XVI a. atplaukę portugalai turėjo rasti. Nors visai nemažai
europiečių čia plaukė po portugalų atradimo, Angkoras tapo madingas ir
populiarus kažkur XVIII a., kai kažkoks keliautojas išleido knygutę su
paveiksliukais. Nuo tada turistų invazija buvo sustojus tik Khmer Rouge metu.

Reikia
džiaugtis, kad raudonieji nesugriovė visko, kas buvo atrestauruota. Tiesa, jie
sudegino visus archeologų užrašus, kuriuose buvo sužymėta, kaip atrodė šventyklos,
prieš mokslininkams jas išardant, indant atrestauruoti. Todėl karui nurimus, šventyklas
reikėjo ,,sulipdyt” iš sudėtingos akmenų delionės.

Daugelis pagrindinių
šventyklų yra pastatyta iš naujo, išardžius griuvenas ir iš naujo pagaminus
trūkstamas dalis, būtinas, kad viskas laikytųsi. Taip pat, kad vieta būtų
labiau prieinama – iškapoti, išrauti medžiai aplink, padaryti takeliai, viskas,
kad būtų patogiau lankytojams. Pažymėtina, kad visi restauracijos darbai vyksta
ne už Kambodžos, bet už valstybių donorių pinigus.

Yra ir tokių vietų
iki kurių restauratorių rankos dar nepasiekė. Apie sekančią, kurią lankėm – Ta Prohm,
sakoma, kad ši vieta, daugiau mažiau, panaši į tą aplinką, kurią Angkore aptiko
pirmieji tyrinėtojai. Sugriuvus, nepraeinamais koridoriais ir medžiais
apsivijusiais sienas.

Tarp kita ko, Angkoras tarnavo filmavimo aikštele pirmajam
Tomb Rider filmui. O medis nuotraukoje, po filmo pasirodymo, gavo Tomb Rider
Tree vardą. Čia akt. Angelina Jolie nusiskynė baltą gėlytę, tada žemė prasivėrė
ir Angelina nugarmėjo į Holivudo studiją. Bent jau tokia istorija parašyta Lonely
Planet Kambodžos gide, reikės patikrint ir pažiūrėt tą filmą dar kart. Šį kart
iki galo.

Toliau važiavom
Banteany Kdei, pasijutom Larom Croft ir atlikom kelis sudėtingus triukus, kad
pajaust, ką reiškia būt kažkuo neva Indiana Jones. Tiek tos šventyklos.

Kita, šį kart
neginčijamas viso Angkoro veidas, Kamodžos super žvaigždė, Khmerų
pasididžiavimas  – Angkor Wat. Kai kas
netgi sako, kad tai didžiausias religinis statinys pasaulyje. Tuo reiktų
smarkiai abejot. Prašom guglinti ir skaityti angliškai, jei norisi sužinot
daugiau, nei čia brukštelsim.

Kompleksas didžiulis, pastatytas indusų dievui – Višnu,
taip par tarnavo kaip karaliaus rūmai ir mauzoliejus. Pagrindinis komplekso pastatas
yra šventykla, išraizgyta sienų piešiniais, piešiniai dalykai svarbus, nes atpasakoja
įvairias istorijas, kurių čia neatskleisim.

Pačioje šventykloj daug visokių
salių, ilgų koridorių ir išvisur tviska Khmerų didybė.

Blogas dalykas –
žvaigždės populiarios, tad žmonių kiekis baisulingas, sunkokoka judėt. O dar
buvo žiauriai karšta diena. Vienas iš “mustsee” Angkor Wat’e yra saulėlydis.
Planavom tą padaryt, bet kai pamatėm kokį 50 autobusų ir milijoną tuktukų
parkinge, tą mintį apleidom.
Praeitais metais,
kolegoms keliauninkams tautiečiams, ūpo nepristigo, prašom susipažint su
saulėlydžiu iš labai angliško jų tinklapio. Iš ten pat galit netgi jiems pingų
nusiųst, gal žmonės taupo kitai kelionei.

Banteay Srey – kitas
Angkoro perlas, kiek nutolęs nuo pagrindinių atrakcijų, kartu vienas mažiausių
Angkoro taškų. Nepaisant to, labai žymi dėl pavadinimo “Moters citadėlė” bei
dėl preciziškai smulkiai išmargintų sienų. Šiaip jau nerasi nei centimetro
ploto, ant kurio nebūtų kokios figurėlės. “Citadėlė” pastatyta X a. ir be
dailių raižinių iš viso Angkoro ją išskiria statybom naudotas akmuo. Moon Stone,
jie vadina tą akmenį.

Ta Som ir Preah
Khan kitos dvi šventyklos, sugriuvusios, tad tuo ir panašios. Tiesa, Preah Khan
gerokai didesnė, bet nelabai restauruota, bet prie įėjimo parašyta, kad
prancūzai čia dirba ir stato viską į savo vietas.

Kad pilnai
atsipindėt Angkor dabartinę atmosferą, būtina paminėti apie reketą aplink
kiekvieną šventą vietą. Kas kart tik išlipus iš savo karietos pribėga daugybė
tetučių, iš kurių labai reikia nusipirkti “red bull” kokakolos ar bent jau
vandens ir jei ne sau, tai savo tuktuko vairuotojui. Jei nupirkai iš vienos,
kitos primygtinai reikalaus, kad pirktum ir iš jų. Nepirksi – prakeiks.
Tikimės, kad keikmams esam atsparūs. Kiti reketininkai, nesistengia parduot
nieko, nebent kokį šūdniekį, kaip atvirukas ar šiaudinė apyrankė. Nepirksi –
duok pinigų. Bent vieną dolerį. Arba nueik ir nupirk jiems kokakolos. Įkyrus ir
reiklūs.

Jais nusikratyt sunkiausia: dėl įkyrumo ir dėl to, kad čia vaikai.
Liežuvis neapsiverčia, ką nors grubaus sakyt penkių metų pypliui, nors ir
norisi. Gerai, kad su vaikais gali kalbėt ką tik nori ir gali manipuoliuot pokalbio
tema, todėl nuo pinigų prašymo sukdavom pokalbį apie mokyklą ir mėgstamiausius
dalykus, po kiek laiko vaikas pamiršdavo, ko prašo ir ko prisikabino, todėl
dažniausiais nubėgdavo su kitais savo reikalais.

Atsikračius
vietinių ,,verslo žmonių” galima pakelt akis ir dairytis toliau. Čia toks
akcentas, kuris dažnai kartojasi šventyklose, prašmatniuose viešbučiuose ar
muziejuose. Dideli, smarkūs bičai laikantys septyngalvę gyvatę.

Kai kuriems
vyrukams laikas galvas nuskynė, Danielius patyrė teisingą simbiozę – kiek pasidžiaugė
gražiu kūnu, o vargšas begalvis, nors ir trumpai, galėjo vėl apie ką nors
pagalvoti.

Preah Khan žymus
tuo, nes tikima, kad čia gyveno šokėjai ir šoko religinius šokius. Sienose
išraižytos trys šokančios būtybės yra induistų mitologijos šventosios nimfos
arba dangaus šokėjos. Pastarųjų motyvas yra žymus daugelyje Angkor šventyklų.

Atskirą dieną
skyrėm aplankyti kito švetyklų koplekso. Roluos Grupė – tai yra pačios pirmos
šventyklos, pastatytos kitu stilium ir ne iš akmens blokų, bet ir plytų, dėl ko
laikui bėgant kur kas smarkiau sunyko ir todėl nėra tokios didelės ir
įspūdingos, bet ne ką mažiau lankomos.

Išprašėm tuktuko vairuotojo, kad nuvežtų
į vietą, kuri praleidžiama visuose giduose, bet vis tik yra pažymėta ant
žemėlapio. Tam, kad pažiūrėt į tas griuvenas reikėjo baladotis bekele per
kažkokius kaimus, po to, sustojus pas kažką kieme, prašyt vaikų, kad nuvestų
iki vietos. Visiškai nieko ypatingo, bet įdomu, nes vertingos istorinės griuvenos
ilsisi pas kažką baklažanų laukuose, pamirštos, apsuptos bambukais ir palmėm.

Greitai apibėgę
visas šventyklas aplink Siam Reap’ą pavažiavom tolėliau iki vietos Phnom Kulen,
kur reikia lipti į šiokį tokį kalną, ten teka upelis, ten kažkur reikia ieškoti
raižinių, kuriuos išraižė Khmerai, šlovindami dievus. Upelis šventas, teka
slenkščiais, kiekvienas slenkstis šventas. Galima tam šventam vandenyje
išsimaudyti.

Nors ir neradom piešinių, bet radom daug drugelių, kurie skraidė šen
bei ten ir linksmino akis.

Paskutinė atrakcija
aplink Siam Reap’ą – plaukiojantis kaimas. Na gal ir keista, žmonės gyvena laivuose,
priparkuotuose kažkur prie nendrių.

Lygiai taip plaukiojančios yra bažnyčia, sporto
salė, mokykla ir t.t.

Mes išlipom plaukiojančiam restorane, kur žmonės augina
krokodilus.

Neaišku kam, ar rankinukam, ar turistų atrakcijai. Nieko įdomaus, bet
smagu pasiplaukiot po keistą vietą.
Iš Siam Reap’o,
kultūriškai prisivalgę, skridom į Vietnamą. Į sostinę – Hanojų.