Bankokas ir du upės kranai

Tada buvo
sausio 10 diena. Visos „pirmos dienos“ dideliam mieste nervina, nes viskas neai
šku. Neaišku, kur esi, neaišku, kuo pasitikėt, kuo ne ir kaip kur nukakt.
Pirmą dieną būk pasiruošęs išleist daugiau, nes reikia mokėt už tai, kad nieko
nesupranti. Tad nuo autobuso (kuriuo mus atvežė iš salų) sustojimo sumokėję
taksistui trigubai nei derėtų (kaip vėliau paaiškėjo) labai nepergyvenom. Ir
taip džiaugėmės nusiderėję pusę pradinės kainos. Užtat mus nuvežė tiesiai į
viešbutį, kur turėjom rezervavę kambarį.


Bankokas
didokas ir ploto, ir žmonių kiekio prasme, gyventojų dvigubai daugiau nei visoje
Lietuvoje su emigrnatais paėmus. Atstumai irgi trigdantys. Turistui lengva to
nepastebėt, kadangi šalia visų miesto įžymybių yra nedidelis turistų
,,okupuotas“ rajonėlis, kuriame yra viskas ir dar daugiau, reikalinga miesto
svečiams. Mes gyvenome visai kitam miesto gale, toliau nuo turistinių
linksmybių, bet ,,mūsų rajonėly“ taip pat nebuvo liūdna – šalia buvo nevienas
karaoke barelis. Gal ir linksma, bet tikrai nemums – greičiausiai skirtas tik
vietiniams ir tik vyrams, beto visai nepigus (kiek supratom iš tailandietiškų
užrašų – 1 asm. apie
400-550 Lt). Vieną dieną pavyko užtikti keletą
tokių barelių praviromis durimis (spėjam, kad vėdino…nes pastarieji be
langų:), tai apibūdinimas ,,skylė” tai vietai būtų per geras. Na, nepasaint
šalimai vykstančių dainų dainelių mūsų v
iešbutukas buvo su gera aplinka (t.y.
viešbučio svečiai – keliaujantis jaunimas) bei mums tenkinčiais patogumais
(t.y. beveik nemokamu wi-fi, knygom ir net nemokama skalbykla), tad arčiau
turistinio veiksmo kraustytis nematėm reikalo. Juolab, kad trasportas
įkandamas, nos irr padrikas bei netvarkingas.


Pagrindinė susisiekimo priemonė
po stringančų kamščiuose taksų yra – skytrain. T.y. metro, kuris važiuoja ne po
žeme, bet iškeltas virš žemės, todėl visa tokio „metro“ linija yra bjaurus,
monolitinis geležinkelis, pakabintas kažkur virš galvos. Jeigu kokiam nors
Imbrasui ar Paleckiui dzvangtels galvon Vilnių papuošt tokiom linijom (nes tai
pigiau už metro ir greičiau už tramvajų), ir nei Masiulis, nei Ramanauskas
nesugebės jo sulaikyt, susirinkim visi prie savivaldybės pastato ir nuverskim
miesto valdžią. Šiuo atveju, kai kalba apie Bankoką, tai tiek to, vis vien
miestas yra ne kas kita, kaip jovalas. Tęsiant paralėles su Vilniumi, reikia
prisimti šokį tokį šurmulį, kuris kilo, kai savo mėlyna neonkę šalia „vaikų
pasaulio“ įžiebė novotelis. Neva ,,guzas ant gražuolės Vilniaus veido“ ar
kažkas tokio. Esmė tame, kai miestas labai „lankstus“ su infrastruktūros plėtra,
tai šūdas gaunasi. Šūdas gavosi visam Bankoke, čia regis niekas negalvojo, kur
ką stato, kur ko nebaigia statyt ir išvis kaip čia viskas atrodo. Tai ir
skytrain čia visai normaliai nuskamba, iš konteksto neiškrenta, ir tegu sau
važiuoja. Kaip sacharoj nepasodinsi orchidėjų, taip ir Bankoko nepadarysi
gražiu.


Turėjom čia
rimtų reikalų, kurie pavirs į svarbų patirimą visiems kas tik yra LR piliečiai
ir kas važiuoja keliaut kur nors kabinant Tailandą. Pasirūpinkit vizom iš
anksto, jei manot, kad galit užtrukt daugiau nei
15 dienų. Ir taip viza
nėra dykai – virš 70 Lt, jei daraisi iš anksto – galios 30 dienų, 15 dienų – jei daraisi ant
sienos, atvykstant į šalį. Jei užtrunki daugiau nei palnuoji, papildomos 7
dienos migracijos tarnyboje kainuos dar daugiau. Nebūtų jokio blogo jausmo, jei
“senajai” europai, kaip ir australams ar amerikonams, Tailando viza nieko
nekainuotų. Tadgi, lietuviai transvestitų karalystei nėra brangūs turistai,
todėl biurokratiniu šlamštu, taupant garbę ir bapkes, reik pasidomėt iš anksto.



Pirmą dieną praleidom keletą valandų turistų sausakimšoje migracijos tarnyboje,
išsiaiškinom kaip važinėt mieste, gerai išsimiegojom, tad buvo pats laikas
pažiūrėt toliau nei viedukai ar karaoke barai. Yra čia ką pamatyt ir pažiūrėt,
ir tam reikia skirti deramą laiko kiekį. Na, tik nusigaut mums buvo sunku iki
tų įžymybių.


Pirma – dėl to, kad toli, antra – dėl to, kad ilgai miegam. Kol
atsikeliam, padarom mankštą, padarom pusryčius – jau ir vakarėja, saulė
leidžiasi žemai, žemai, nurimsta vėjas ir t.t. Nedaug lieka laiko, iki lankytinos
vietos užsidaro ir tampa nelankytinomis. Laiko turėjom daug, galėjom jį
švaistyti, tad per dieną nuvažiuodavom į kokią vieną atrakciją.


Na štai kad ir
šventyklėlė, į ją reikia palipėt, bet užtat užlipus – gera atmosfera. Auksinis
bumbulas (vadinasi, tas bumbulas – stupa, apie juos dar kiek vėliau, Bankoke jų
daug).


Kol blaškėmės ir dairėmės sutemo, todėl važiavom miegot.
Apie važiavimus. Taksi Bankoke yra neabejotinai pigiausias transportas
mieste, kartu lengvai pagaunamas, ir nereikalaujantis jokių derybų. Ir dar su
kondicionierium. O tai yra tikrai geras dalykas, mūsų vizito metu buvo žiauriai
karšta, taip karšta, kad gyvent sunku. Kitas transportas pagal pigumą yra jau
minėtas skytrain, tik su juo bėda ta, kad bėgiai dengia labai jau nedidlę
Bankoko dalį, todėl reikia važiuot iki kur nors ir tada persėt į taksą arba į
tuktuką. Tie brudai (tuktukai), visą laik plešia baisius pinigus ir tenka
derėtis. Bet niekad negaila sumokėt bet kokią sumą, nes nuvaževęs iš A į B esi
toks laimingas, kad likai gyvas ir sėkimingai atbildėjai, kad tiesiog paduoti
pinigus ir eini kur toliau, maloniai jausdamas žemę po kojom. Tuktuku važiavom
keturis kartus. Iš esmės jie tokie patys kaip Indijoje, tik kabina atvira ir
musėt varikliai galingesni, nes traukia gerai. Ant posūkių neapvirsta ir yra labai
manevringi, važiuojant net dideliu greičiu. Jei esi pilotas bandytojas, tai
pats tas, o jei esi atšutęs nuo greičio, gatvių nepažįstantis turistas, tai
tuktukas per pavojingas žvėris. Štai kitas žvėris visai nieko – valtis.


Bankokas
yra į dvi dalis upės padalintas miestas ir upėje eismas labai judrus, Yra keli
valčių maršrutai, kuriais paprasta ir patogu plaukti. Be to, tai visai nebloga
egzotika, dėl to, kad valtis yra visuomeninė transporto priemonė. Tad plaukiojom.
Pirmiausia šiaip, o kitą kart su tikslu persikelt į kitą krantą.


Kitam, nei kad
mes buvome apsistoję, krante visai kitoks miestas, ten vietiniai gyvena savo
vaga, netrikdomi ir nesistengdami dėl jokių turistų. Ir truputį stebisi
matydami atvykėlius. Kitam krante matėm kelias kvailystes, kaip kad – visai
nemažas turgus visokių vandens gyvių.


Pirma mintis buvo, kad gal vietiniai
labai mėgsta akvariumus, todėl čia kažkoks žuvyčių, varlyčių, gyvatyčių ir
sraigyčių turgus. Bet paaiškėjo, kad fauna skirta religingajai visuomenės
daliai, kuri nusiperka kokią gyvatę ir išmeta ją į upę. Toks gestas neša laimę.


Kitas gestas, kuris atneš ne ką mažiau laimės į jūsų namus – būtino rinkinio
kibirėlio paaukojimas dievui ar greičiau vienuoliams. Viskas vienoj vietoj ir
labai patogu: skėtis, batareikos, kažkokie vaistukai, prožikas ir t.t.
Kibiriukai visiems pagal skonį ir piniginę – galima išsirinkti iš įvairių variantų.
Mes nepirkom nei gyvačių, nei kibirėlių.


Tam pačiam “kitam krante” yra graži, grakšti šventykla – Temple Of The
Dawn (liet. Aušros šventykla). Mes, kaip tikri induistų ir budistų šventyklų
architektūros ekspertai pastebėjome, kad visos šventyklos yra Indijos induizmo
ir Kinijos budizmo miksas.


Gal ir ne visai tinkamas išsireiškimas, bet jei induistų
šventyklos Indijoje galėtų turėti vaikų su budistų šventyklomis Kinijoje (o
tiksliau – Tibete), tie vaikai neabejotinai butų Tailando budizmas.

Tailandas – monarchinė valstybė. Aišku, kad karaliukas gyvena sostinėje,
todėl kelios, ir kone svarbiausios atrakcijos mieste yra susiję su
karališkaisiais pastatais. Dėl Tailandietiško karaliuko, tai kita tema.


Jis,
berods, yra šiuo metu ilgiausiai valdantis karalius pasaulyje, soste jau virš
60 metų. Na, pradėjo visai jaunas… Taigi karaliukas. Pradėkim nuo to, kad jis
yra ant kiekvieno Tailandietiško pinigo. Profiliu, šiek tiek prasižiojęs,
didžiuliais akiniais. Labai nedaug perlenksi, jei sakysi, kad to karaliuko
pilna ant kiekvieno kampo. Ir tai normalu, nes Tailande karalius yra labai
gerbiamas, labai mylimas ir dar kart labai mylimas. Nors Tailando konstitucijos
ir nestudijavom, tačiau girdėjom, kad realios įtakos šalies valdymui karalius
neturi.


Na bet valdžios trūkumas netrugdo visą šalį nuklijuoti karaliaus ir
karalienės nuotraukom iš įvairių gyvenimo laikotarpių. Ne išimtis ir Bankokas.
Sprendžiant iš nuotraukų galima spėti, kad karaliukas dabar jau visai senas,
nes kai kur jis atrodo blogiau, nei parkinsono kratomas Ozzy Ozburne, bet
didžioji dauguma nuotraukų yra iš jaunystės. Ar senas ar jaunas …
prasižiojęs, raginiais akiniais, tuščiom akim. Šiaip jau labai primena kančią.
Karalius kenčia dėl savo tautos. Kenčia, nes rūpinasi. Toks paprastas,
žmogiškas, toks pat “kaip tu ar aš”, bet šventas savo gerumu, nes yra karalius.
Tiek karalius, tiek jo sutuoktinė ištiesų yra garbinami kaip šventieji, gali
nusipirkti tiek jų nuotraukų, plakatų, ženkliukų, net laikrodžių, kurių
ciferblatą puošia karališkai atrodantys veidai.


Nenuostabu, kad taip šalies gyventojų mylima karališka šeima turi
nepaprasto, o gal greičiau blizgančio grožio rumūs. Iš tiesų mes pasaulyje dar
neesame regėję nieko labiau blizgančio nei šits karališkas kompleksas.


Nenuostabu,
kad reikia būti tinkamai apsirengus, norint apsilankyti tokioj prašmatnioj
vietoj. Gerai, kad bent atvira avalynė jiems nekliūna – ačiū. Ne ačiū, kad
neleidžia su su rūbais, nedengenčiais kelių ir alkūnių, vadinasi jokių
marškinėlių ar trumpų šortų.


Jei jau atėjai netinkamai apsirėdęs, nemokamai
laikinam naudojimui tau suteiks prideramą aprangą – vyrams kelnes, moterims
skraistę, nuogumams pridengt. Gražina skraistę gavo iš kart, o Danieliui kelnių
reikėjo palaukt eilėje. Dydžio čia nepasirinksi, imi iš pirmo atėjusio. Tegu
Tailando karaliukas mano, kad su baisiom, baisiai per didelėm mėlynom kelnėm
Danielius atrodė padoriau, nei su šortais.


Nepatogu ir karšta, tokia padorumo
kaina, kurią reikia mokėt, jei nori pažiūrėt, kaip gražiai čia viskas blizga. Visi
namai, rūmai ir stulpai iškloti ne didesnėm, nei kvadratinis cm plytelėm.


Čia
jau net plytelėm netinka vadinti, mažiuliukai kvadračiukai, tebūnie. Matėm
kelias tetutes restauratores, dailino vieno namo sieną. Sunku įsivaizduot, kiek
laiko trunka išdailint kokį metrą, kaip ir neįsivaizduojama kantrybe
apdovanotas turi būti žmogus, lašas po lašo sulipdantis visą namą. Bet užtat
kaip blizga…


Spalvų gama čia neperypatinga, 90 procentų blizgesio – auksas.
Dar yra labai gražių, grakščių ir preciziškai sulipdytų ornamentų iš įvairiaspalvių
veidrodelių ir kažkokios neaiškios medžiagos. Pastaroji labai panaši į
kriauklių emalį, bet mažai tikėtina, kad susirinko tūkstantis austrių ir čiulpė
visas sienas ir duris iki pasiekė rezultatą. Greičiausiai čia ilgus metus plušo
tos pačios tetutės.


Kiekvienas stogas užsiriečia iki kokiotai povo galvos. Paukštis irgi
išlipdytas mažais blizgučiais ir žiba saulės šviesoj, kartais atrodo, kad
paukštis akim mirksi.


Stogai nukabinėti mažulyčiais varpeliais, jų funkcija –
saugoti viduj sėdintį Budą. Vėjui sužvanginus varpelius atrodo, kad pats
auksinis namas žvanga. Juk auksas turi žvangėt, nes jei nežvanga – tai ne auksas,
o variokas.


Visa ko centre yra didelė šventykla, gal vos mažesnė nei Vilniaus arkikatedra,
tik aikšu ne barokiškai/klasicistiškai balta, o marga margiausia. Šita
šventykla yra visų rūmų komplekso vinis, bo ten yra mažiuliukas žalios spalvos
Buda ir jis yra labai šventas bei brangus. Žalias, kartu dėl to ir brangus, nes
išdaužytas iš gryno nefrito. Senas, jau beveik tūkstantį metų skaičiuojantis,
keliavęs po Laosą ir Tailandą, pirmyn ir atgal, kaip rimtas karo trofėjus.
Svarbus tuo, kad pats jo didenybė karaliukas dalyvauja Budos perrengimo ceremonijoj,
nes juk nebūsi vienais rūbais ištisus metus. Šalia yra dar du Budos, grynai
Tailandietiški, bo dar nebuvo tekę tokių matyt. Fotografuot negalima, bet lengva
nupasakot. Tam reikia prisiminti “Beavis&Buthead doing America” multiką, ir
ten link filmo galo, Beaviui nuo vaistų buvo pasisukusi galva, čia tada, kai
jis užimovęs maikę ant galvos vaikščiojo pirmyn atgal ir nervingai murmėjo:
“I’m the Great Kornholio, come to lake Titikaka” ar kažkas panašaus. Jei Beavį
tokioj jo stadijoj apipylus auksu, jis būtų labai panašus į Budą apie kurį čia
pasakojam. Ten du tokie budos. Irgi labai šventi ir brangūs. Truputį juokingi.
Kaip išsiaiškinom, tokia Budos ikonografija tik pietrytinei Azijai ir būdinga,
dvi iškeltos rankos reiškia, kad Buda mumi kažką gero moko.


Su pačiu Buda nelabai kaip susiję padarai yra labai erotiškai riestais
užpakaliais, pusiau moterys, pusiau paukščiai. Gal prieš apakdamas Homeras buvo
nusibaladojęs kur į rytus, kur ir prisižiūrėjo tokių padarų, po to prisikūrė
savo istorijų su harpijom.


Bet, ką mes matėm vadinasi ne harpijom, o kažkaip
sudėtingai kitaip, o mituose šitos panelės buvo atsakingos už pramogų ir meilės
mokymus.


Kai pasibaigia auksas, prasideda ornamentuoti kuolai, kurių paskirtis – būti
gražiu šventu stulpu. Budistai tokius stulpus vadina “stupa”, Tailande jie
vadinasi kažkaip kitaip, bet iš esmės, tai yra ta pati stupa. Čia, regis,
kažkas panašaus į krikščioniškus kryžius, ne nukryžiavimo, bet religinio
simbolio prasme, nes neteko girdėt, kad princas Sidharta Gautama savo dienas
baigtų pasodintas ant kokio kuolo.


Bet su mirtim stupa susijusi, bo Budai
mirus, jo pelenus išbarstė į aštuonias stupas ir jos buvo jo kapeliai. Po to
kažkoks karaliukas, atsivertęs į budizmą, iškasė tas aštuonias stupas ir
pelenus padalino į tūkstantį stupų. Laikui bėgant stupas ėmė statyti ir be
budos palaikų, šiaip, kaip garbinimo ikoną. Stupų čia daugybė, šalia rūmų stovi
pati didžiausia, kuri, žinoma, auksinė.


Tęsiant mintį apie Budą, netoli nuo karaliaus rūmų yra toks šventyklų
kompleksas, kur pagrindinis vinis – gulintis Buda. Teko kažką girdėt apie
gulinčius budas Kinijoje, o čia Tailande jų guli visas galas. Dažniau guli nei
stovi. Šitas truputį kitoks nei visi, nes yra Buda milžinas, guli per visą šventyklą.
Kartu, ši šventykla laikoma žymiojo Tailnadietiško masažo pradžia, čia galima
ir į kursus užsirašyt.


Turbūt pašalines mintis, susijusias su masažu, reikia
kažkur atidėt. O Buda milžinas čia guli ne todėl, kad yra pasiruošęs masažui,
bet todėl, kad ruošiasi mirti. Visi gulintys budos reiškia nušvitimo viršūnę,
kurią Sidharta pasiekė prieš pat mirdamas. Dėl to taip klastingai ir šypsosi.


Kultūrinės programos tąsa buvo Floating Market (plaukiantis turgus).
Dalykas, kuris yra “mustsee” (liet. turi pamatyti) Bankoke, bet realiai yra
visiškas blogis.


Nors nuotraukos visai spalvingos išėjo, nuotaika nebuvo ypatingai
gera. Pirmiausia, tai reikėjo anksti keltis, nuo ko visiškai atpratom ir tai
sukėlė daug diskomforto. Antriausiai, tai reikėjo toli baladotis iki to
turgaus, o kas gali būt ypatingo turguje.


Plaukioja tetos valtyje ir stumdo
bananus turistams. Jei nedomina bananai, gal sudomins kokie nors katinai,
kepurės ar tos pačios Luis Vuiton rankinės. Bet viskas brangiau nei mieste, kas
visiškai prasilenkia su turgaus prigimtim, turgus turi būti pigi vieta.
Įspūdžių ne kaži kiek, bet bent jau nuotraukos gražios.


Lėktuvas į Kambodžos sostinę buvo sausio 16 dieną, septintą ryte. Turint
galvoj darbartines eiles ir kontrolės punkus oro uostuose ir prisimenant
skaudžią pamoką, kurią išmokom Ispanijoje, dabar į oro uostą atvažiuojam dvi
valandas prieš skrydį. Reiškia, kad keltis mums reikėjo apie ketvirtą ryto, o
tai savo ruožtu, reiškia, kad neapsimoka eit miegot. Abu turėjom apsčiai darbo
– Gražina pabaigt perskaityt storą knygą, kad nereikėtu vežtis į lėktuvą ir
mokėt už jos svorį, Danielius – perinstaliuot kompą, nes po pusės metų su
Windows Vista eksperementu kantrybė trūko galutinai, teko grįžti prie XP. Tiesa,
prigulėm pusvalandžiui, tik užmigt jau nepavyko. Išprotėjęs taksistas,
išprotėjusiu greičiu atvežė iki oro uosto per 15 minučių. Dar kart
pasidžiaugėm, kad likom gyvi. Atlikę visus kvailus formalumus išskiridom į
Phnom Penh – Kambodžos sostinę.


Dvi salos Tailande – Koh Samui ir Koh Phangan

Sausio 4 d., deramai pasilsėję po šiokio tokio naujametinio šurmulio, pakilome tikrinti pagrindinio Tailando kozerio – salų. Variantų, kur važiuot, kaip ir salų, – milijonas. Tailandas labai smarkiai atvykėlių numindžiotas ir vis dar mindžiojamas kraštas. Po nelaimių bangos (tiesiogine prasme) 2004, jau pilnai atsitiesęs Tailandas dabar yra kratomas turistų ,,cunamio“ iš viso pasaulio. Todėl jei nežinai ką veikt ir kur važiuot
Tailande – tai anokia bėda. Reklaminių lankstinukų pilnas kiekvienas kampas,
juose yra visa informacija, kur tau reikia nuvažiuot ir koks autobusas tave
nuveš. Ko gero Tailande yra dar gerai nepramintų takų, bet šį kart nusprendėm
plaukt lankstinukų bangos vejami. Tiesiai į Tailando įlanką – į Andamano jūrą,
kuri berods, yra ne kas kita, kaip Indijos vandenynas. Sako, kad ten yra rojus,
negalėjom nepatikrint. Pirmiausia tikrinom Koh Samui.

Atvažiavom labai atsipūtę: neturėjom vietos žemėlapio, jokio supratimo kas kur yra, nerezervavę nakvynės. Tikėjomės, kad uoste mus pasitiks minia agentų su pasiūlymais ir taip netrukus išsiaiškinsim vietas, kur verta važiuot ir kainas už kiek nakvot. Deja niekas išlipus iš laivo neužpuolė, tik keli vangūs taksistai, kurie savo pasiūlymais nė kiek nepralinksmino. Pasimalę aplink, suradom tinkamiausia taksistą ir kažkur
nuvažiavom. Kažkur išlipom. Netrukom surasti vietinę „basanovkę“ bei perėjus tris
viešbučius susiradom sau kambarį, padoriu (gerąja prasme) atstumu nuo jūros.

Kiekvienas paplūdimys turi savo vardą, tarsi
kaip ir vietovė, čia nieko neįprasto ir niekuo nesiskiria nuo to kaip lietuviai
suskirsto pajūrį – Giruliai, Smiltynė ir t.t., tad buvusiems Tailande ir/ar
besiorentuojantiems trasvestitų pasaulyje – gyvenom Lamai Beach. Čia buvo antras
pagal populiarumą paplūdimys saloj ir pastarąjame, bent jau anot kelių gido
knygų, renkasi jaunesnė auditorija. Jaunumas – dalykas baisingai reliatyvus,
tad jei pasirinksim save kaip atskaitos tašką, tai aplink buvo vieni seniai.
Seniai – sekso turistai. Kaip ir Phukete iš kurio atvažiavom, taip ir čia, nėra
tiek daug transvestitų, kiek senų nupirdusių diedų su tailandietėm už parankių.
Tailandietės, žinoma, jaunesnės. „Draugių“ diedams susirasti ypač paprasta (diedais
šitam tekste vadinami 25 – 100 m. vyr. lyties turistai, dėl savo kvailumo,
skurdumo, naivumo, nelaimingumo ar dar bilia ko suvilioti tailandietiškų
kekšių).

Populiaresnėje gatvėje pilna barų, kurie šaukte šaukia, kad čia yra
moterų nuomos punktas. Dėl paprastos priežasties, kad pas tave ant kaktos
neužrašyta, kad neesi diedas, vienam vyr. lyties atstovui gatvėje vaikščiot
nėra patogu. Nes pasiūlymai iš tų „šaukiančių“ barų labai nekultūringi. Ir
moterys (ne tik jos) apsirengusios nepadoriai. Ir kai kurie vyrai nepadoriai
atrodo. Žinoma, kad labiausiai gluminanti akimirka yra ta (jei kalbam iš vyro
pusės), kuomet vis tik dirsteli į nepadoriai apsirengusią liekną, gražią,
ilgakoję tailandietę, o ji, pagavus tavo žvilgsnį, mirkteli nuo tušo sunkiom
blakstienom, papučia raudonas lupytes ir sodriu vyrišku balsu vilioja: „come in
darling…“ Nudelbi akis ir tiek. Kažkas smegeninei tada kratosi, baisus
prieštaravimas ištinka, ūži kaip senobinis kompas, greitai negalėdmas išpręsti sąmonės
ir pasąmonės ginčo:

-Tai
tau patinka vyrai ?

– Ne, žinoma, ne!!! Kaip galėčiau apie tai
galvoti ?!

– A…Tai vis dėl to galvoji…

– Ne, ne, negalvoju …

– Jei negalvoji, tai ko spoksai …

Jo…geriau akių nuo asfalto nekelt, ir nieko
negirdėt. Be pasiūlymo išgerti kokteilį, kitą su gera kompanija bare, yra marios
ir kitų pasiūlymų, klausimo forma žinoma – „Massage…?“ Ant kiekvieno kampo,
krūvos moterų siūlo masažo paslaugas, ne visos jos blogos, kai kurios tikrai daro
masažą…

Tad nebuvo galima nepasinaudoti šiomis maloniomis paslaugomis. Ir
pigiomis: pvz. viso kūno ar kojų, ar pečių masažas (nuo 1 val. iki 1,5 val)
kainuoja 21- 35 Lt. Tad Gražina neatsispyrė tradiciniam tailandiečių bei kojų
masažui.
Juokinga reikalo
dalis yra ta, kad tailandietės prie sumedžiotos aukos priskrenta ne vakarui ar
dienai, bet, muset, kad viso vizito saloje metu. Po dienos kitos, diedas,
atvažiavęs į Tailandą atsegtu klynu, tą klyną prisisega. Naujosios draugės
neatsikratysi, ji yra pavydi, ji reikalauja dėmesio, jei reikia pramogų, jei
reikia gydytojo ir šiaip jai reikia visko. Teko matyti, kaip „šviežiai iškepta
pora“ renkasi laisvalaikio pramogas. „Oi šito aš nenoriu, oi šito irgi, o šitam
tai reikia draudimo, o mes draudimo neturim, eime apsidrausti, aš žinau kur“.
Taip pat teko matyti, kaip vis dar atsegtaklynis diedas savo naujajai draugei
siūlo: „Ei pupa, eime čia į barelį paūžti!“ Tuoj pat surūgusi tailandietė jam
atsako – „ Oj ne, tik ne čia, eime kur ramiau, pavalgyti…“. Vyras paklūsta
… ir pasiteisina garsiai „čia juk bet kada galėsime sugrįžti … kai atsiras
nuotaika…“. Kiekviena klinika nusėta šviežia meile kvepiančiomis poromis,
moteriškos pusės vis serga ir serga. Žinant, kad už visą rūpestį moka diedas iš
savo kokios nors britiškos pensijos, kyla normali išvada, kad diedui išvažiavus
ir pažadėjus grįžti kitąmet, apsukri tailandietė iš kiekvieno paslaugos tiekėjo
susirenka savo duoklę už atvestą auką. Vis tik nemaloniausia ir graudžiausia,
kad diedai tiki, jie tikrai tiki, kad tris kart už save jaunesnėms moterims
patinka senas nuperdęs diedas. Gal jie neturi kuo rūpintis, bet labai nori.
Viskas čia turi savo kainą.

Jei tu neesi sekso turistas, Koh Samui, ar
kokiam Phukete nekaži ką ir benuveiksi. Alternatyva viena – vandens pramogos (mot. past. išskyrus masažus bei kitas
grožio procedūras).

To džiaugsmo čia į valias, nupsrendėm pasidžiaugti ir
mes, tiesa, ne nardymu, bet paprasčiausiu snorklingu (čia kai su kauke ir
vamzdeliu plaukioji).

Programa buvo daug žadanti, bet nepasisekė su oru,
kažkaip gali atsitikt, kad vanduo susidrumsčia ir nieko nesimato. Bangos kažkur
ne iš ten banguoja. Nepaisant pagrindinės atrakcijos stygiaus, visas
pasiplaukiojimas praėjo smagiai, viskas dėka labai jau gražių salų salelių,
palmių uolų ir t.t.

Dar plaukiojom specialia plastikine kanoja po atvirą jūrą,
visai nieko, pats tas, kad pasijusti mažmožiu dideliam vandeny.

Viena saliūkštė
ypač graži, nes yra kaip išgraužtas obuolys, viduje jos ežeras, sūrus kas be
ko, bet ežeras, aplink telkšo jūra. Aišku, kad tas ežeras yra ta pati jūra, bet
čia esmė tame, kad ji prateka povandeniniais kanalais ir iš viršaus nesimato
jokio ežero šaltinio.

Labai gražu. Bet ten parkas su specialia priežiūra, todėl
vaikščiot galima tik ten kur nutiestas takelis ir negalima maudytis. Nors kaip
tik čia pasiplaukiot būtų buvę pats tas, bo vanduo skaidrus ir plaukioja
visokie žuviokai su ežiokais.

Nors ir paklotu takeliu, bet kelias nelengvas,
kaip ir visai nelengvas turėjo būti statybinikų darbas – negriauntant natūros
statyti kultūrą, t.y. laiptus. Dėl to ir smagu, nes reikia pralysti pro siauras
olas, kur nusipenėję nepralenda, reikia lipti laiptais, kur silpni diedai
neužlipa.

Na, o mes, kaip kalnų galiūnai, viską apibėgom kelis kartus. Labai
jau gražu. Tik kas užkinsa – tai žmonių kiekis, sala miniatiūrinė, o visos
baržos priplaukia vienu metu, tai ir visi žmonės braunasi vienu metu. Ir penkiais
kvadratais pliažo dalinasi vienu metu.

Tai ir buvo prasmingiausia diena Koh Samui, sausio
6 d. nuplaukėm į Koh Phangan.
Šita sala vadinama Tailando Ibiza, suprask, čia
marios alkoholio ir marios ištvirkusio jaunimo šampano putose. Kas tiesa – tas
ne melas. Kur kas mažiau civilizuota, nei Koh Samui ir ne vieno nusmurgusio
diedo su tailandiete už parankės. Ir viskas pigiau. Gyvenom tikrai karališkai,
turėjom gražų namą ant kalno ir jei bent kartą būtume atsitraukę užuolaidas – matytume
gražią jūrą už gražių palmių.

Iš tikro, visa ibiza vyksta tik vienam paplūdimy,
kitur gali miegot kaip vaikas, ritmas saloj labai lėtas. Išsirinkom
strategiškai teisingą vietą, arti tusofkės, bet ne per arti. Ir vėl neveikėm
nieko, viešbuty buvo WIFI prieiga, tūkstančiai piratinių filmų kopijų ir
pusebėdiška biblioteka (beje, knygom buvom pasirūpinę iš anksto).

Tad, kadangi
turėjom tikrai gražų ir labai vaizdingą paplūdimį, didelė ir žiauriai karštą saulę,
tad ištisas dienas nieko neveikėm, tik gulėjom pliaže, skaitėm knygas, vakarais
žiūrėjom piratinius filmus.

Na, gal ne visus vakarus.. po kokių trijų dienų
išsijudinom žiurėti, kur ta ibiza. Malėmės malėmės, nieko neradom, bet jei jau
atėjom, pamanėm, kad reik išgert po kokteiliuką. Visas veiksmas vyko tiesiog
pliaže, kur šen bei ten pristatya plastmasinių kėdžių, visai garsiai ir visai
iš gerų kolonkių rėkia tokia, neva, klubinė muzika. Ir dar pilna mažulyčių
kioskelių, kurie ir pardavinėja ,,koktelius“. Reikia paaiškint, kas tas ,,kokteilis“,
t.y. toks kibirėlis, į kurį sudėta pvz. 250 cl degtinės buteliukas ir du maži
sulčių pakučiai. Arba ta pati tapla brendžio, romo ar bilia ko ir skarbonkė
kolos, redbull ar bilia ko iš tos serijos. Kai išsirenki „kokteilį“, pardavėjas
prikrauna į kibirėlį ledo, supila alkoholį su limonadu, įdeda keleta šiaudelių
ir vualia! Kol gėrėm pirmą (bet ne paskutinį) kokteilį po truputį, po truputį į
pliažą ėmė slinkti žmonės. Prislinko labai daug ir buvo party. Su ugnies
žaidimais, garsia muzika, šokiais ir visokiais pokiais… Po x vnt kokteilų
paryčiais nusibaladojom namo J…(ar kada teko važiuoti taxi – mopedu ir dar tryse?).. Sekanti diena
buvo visai sugadinta, todėl programoje vėl: jūra, knygos, filmai…

Ryšium su tuo, kad čia saloje daug tusofkės, o
tusofkėj reikia labai gražiai atrodyt, saloj pilna drabužių (ypač pliažinių
apdarų: maudymukų, lengvų suknelių ir bliuskų, šliopkių, šortų ir pan), tiek
moterims, tiek vyrams bei visokio plauko dailinimosi salonų. Gali pasidaryt kaukolės
tatuirofkę ant peties ar bilia ką su savo plaukais ant galvos. Kad ir prispinti
dredų. ,,Kodėl gi ne?“ – pamanė Danielius. Jau kurį laiką jo galvoje šmežavo
mintis auginti plaukus iki tol, kol galima bus susivelti dredus natūraliai, o
čia, be jokios mėnesius trunkančios plaukų auginimo kankynės, viską galima
pasidaryti per sąlyginai trumpą laiką. Po pusantros valandos kančių, Danielius
jau galėjo džiaugtis dredais, nors ir netikrais.

Procedūra visai paprasta: teta
paima sintetinį dredą, ir su vašeliu įkabiną tau į plaukus. Toliau, jei tau
patinka šukuosena, ataugusius plaukus pini tuo pačiu principu.

Na, šukuosena
gal ir nieko, bet galvą plauti sunku, visai nepatogu miegoti, maudytis ir šiaip
gyventi, todėl dredai ant Danieliaus galvos gyveno neilgai. Teta tailandietė
viską nuskuto ketviru numeriu.

Tiek tos naujos šukuosenos.
Daugiau visiškai nieko prasimgo Koh Phangane
nenuveikėm, gražus pliažas ir taip atima daug jėgų.

Tiesa, galim mestelt kelias
knygų ir filmų recenzijas…Jokių recenzijų aišku čia nebus. Nedirbti susirkom.
Sausio 10 dieną išvažiavom į Bankoką. Kelias buvo tolimas, bet pasisekė
pataikyt ant normalios agentūros, tad tiek keltas, tiek autikas buvo gražūs ir
patogūs.

Baladotis teko virš 700 km, visus juos padarėm tą pačią dieną, tad
vėlai vakare iššokom iš autobuso kažkur Bankoko pakrašty.