Ngorongoro krateris ir Serengeti nacionalinis parkas

Kartu su Zanzibaru, kuris iš tikro yra tokia pat Tanzanija, kaip kad Škotija yra Anglija, o Baskai yra Ispanija, Ngorongoro krateris ir Serengeti parkas yra pagrindinė Tanzanijos trauka. Ir taip yra todėl, kad tai yra paskutinė vieta (ačiū civilizacijai ir baltiesiems kolonistams), kur vienoje vietoje gali pamatyti tai, kas vadinasi “Big Five”: Buivolas, Raganosis, Begemotas, Dramblys ir Liūtas. Krateris yra vienam kalnų masyve su Kilimandžaru (aukščiausia Afrikos ir trečia pagal aukštį pasaulyje vieta), kraterio skirtumas
nuo Kilimandžaro tas, kad Ngorongoras kažada buvo kalnu, kuris, išveržus
vulkanui, sugriuvo į save.

Krateris turi savo mikroklimatą, tinkantį daugybei gyvių, kuriems nereikia niekur
migruot ir taikytis prie liūčių ar sausros sezonų. Ngoronogoro gyvena apie 30
tūkst. žinduolių, iš kurių pusę šios populiacijos sudaro zebrai ir antilopės Gnū.
Dar yra stručiai, flamingai, liūtai, gepardai, drambliai, begemotai, gazeles ir
panašūs kanopiniai…

Serengeti nacionalinis parkas yra tokia, beveik
15 000 kvadratinų kilometrų viečikė (t.y. ketvirtadalis Lietuvos ploto), ten
gyvena dar daugiau įvairiausių padarų. Dieną visureigiais važinėjomės krateriu,
vakare atvažiavom į Serengetį, kur ir praleidom naktį (18 d.).

Big Five matėm, tiesa nėra buivolų nuotraukų,
nes pastarieji buvo toli ir apžiūrimi buvo tik pro žiūronus. Parke be perstojo
,,pleškinom“, tad dabar turim daug žveriukų nuotraukų, dar krūvą fotkių nutrešėm
iš bendrakeleivių, kurie turėjo prašmatnesnias kameras, nei mūsų dėžutė muilui
pasidėti.

Kenija – safario po Afrika pradžia

Rugsėjo 13 – tos vakare Nairobio oro uoste susimokėjome po 50 USD už Kenijos vizas, su bagažu viskas tvarkoje – atvyko ir netgi sveikut sveikutėlis. Buvom užsisakę „atvežimą į viešbutį“, tad mus pasitiko apdriskusį lapą su  užrašu „BUCUS“ (suprask Danielius Buckus) rankose laikantis juodžius. Taip pat kaip ir mus, jis dar pasitiko šešias mergužėles ir sudripusia toyotos mikruške vėlai vakare pajudėjom link miesto. Tai, kad toyotos durys vargiai užsidaro, kėdės apšepusios, mašinoj smirda ir nėra vietos, o dar be to eismas dešine puse (t.y. morališkai sudėtinga kelionė) nė kiek neįtakojo paslaugos kainos, t.y. 20
USD nuo galvos. Kita vertus, dvivietis kambarys viešbutyje turėjo kainuoti 110
USD, taigi kaštai visai proporcingi. Atvykus į viešbutį pirmiausia keista
pasirodė tai, kad mikrūškės vairuotojas patarė pirmiausia nueiti į registratūrą
ir „įsičekint“. Pasirodo, žmogus žino ką kalba, nes viešbučio negavom, kambarys
nebuvo rezervuotas, laisvų vietų jie neturėjo, pakomentuot nieko negalėjo.
Nukreipė į kitą viešbutį. Tokia pati istorija ištiko ir dar dvi bendrakeleives
iš mūsų mikruškės. Visi keturiese gavome kambarius netoli esančiame viešbutyje,
ir netgi kiek pigiau. Kambarys, žinant kur esame, visai normalus, kainos ir kokybės santykis yra toli gražu ne kokybės pusėje, bet svarbiausia stogas virš galvos. Taip pat kaip ir apsaugos darbuotojai kiekviename aukšte. Kaip ir puse armijos prie priimamojo. Viskas dėl baltųjų saugumo. Vakare su mūsų odos splava niekur kitur, išskyrus miegoti, negalima. T.y. galima, bet primygtinai nerekomenduotina. Paklausę patarimo ilsėjomės.

Pasivaikščiojom, vėlgi sąlyginai, nes perėjom vos kelias gatves, pasidairėm turgelyje, radom pirmojo Kenijos prezidento garbei pastatytą kompleksą, kuris, suprask, sostinės pasididžiavimas, suplojom dar vieną turisitinę pinigų dozę ir pakilom į bokštą, iš kurio atsivėrė puiki puikaus miesto panorama.