Afrikos Epilogas

Trumpa introdukcija į situaciją. Iš Afrikos mūsų maršrutas linksta į Indiją, žeme ar vandeniu atstumas per didelis ir per sudėtingas net pagalvot, tad skrendam lėktuvu. Tadgi, vėl kirtom Zimbabvės – Zambijos sieną, tiesa šį kart pėsčiomis, dar kartelį susimokėjom už Zambijos vizas, sėdom į taksą iki Livingstono, o nuo ten sėdom šešiom valandom į autobusą, kuris mumi atbogino į Lusaką (Lusaka yra apie 600 km nuo Vic Falls Zambijoje).

Atvykome jau visiškai sutemus, todėl per daug neišsidirbinėdami sėdome į taxą, kuris nugabeno į iš anksto užbookintą hostelį. Ir jau iki gyvo kaulo pradėjo įgrįsti Afrikietiškas bukumas. Apie rezervaciją viešbutyje niekas nežinojo, greičiausiai, kaip mums paaiškino priimamajame, kažkas iš darbuotuojų neatvežė informacijos apie rezervacijas, bet greičiausiai, kad mes nieko ir neesam užsibookinę ir šiaip čia drąskom akis. Bet kadangi jiems neužtenka proto net normaliai apgaudinėt – už kambarį mokėjome vietine valiuta ir tai buvo mažiau, nei kad buvo nurodyta mūsų rezervacijoje US doleriais. Negalėjome suprasti, kodėl kambarys, kuriame buvo tik dvi lovos, buvo vadinamas triviečiu, ir kodėl turim būti dėkingi personalui už tokią prabangą. Ir čia nėra išskirtinis Zambijos ar šito viešbučio bruožas, baltas žmogus afrikoje yra išsikalinėjantis debilas, tiesa, labai turtingas, todėl gudrus afrikietis nesunkiai gali prasimanyt greitų pinigų. Bet čia net ne apie pinigus, o apie jų gudrumą. Štai jei nusipirksi fantos, o ji dėl bala žino kokių priežasčių bus išsigazavus, barmenas tau ramiu tonu pasakys, kad fanta yra gėrimas be gazo ir tu turbut iš mėnulio nukritai jei manai kitaip. Ir tokie, kiekvienoj vietoj kur benueisi – vietoj juodo yra balta, o vietoj balto yra juoda, tikrai varo į neviltį.

Spalio 10 nusiboginam iš Lusakos iki Dar Es Salaamo ir pakeliam sparnus su Emiratų avialinijom į Delį su kelių valandų stodele Dubajuj.

Zambija pro autobuso langą

Kelias dienas praleidom autobuse, kelias naktis praleidom niekuom neišsiskiriančiuose kempinguose. Spalio 4 atsibeldėm į Zambijos miestą, vardu Livigstone, prie pat sienos su Zimbabwe, sustojom kepinge ant upelės Zambezi kranto. Turas jau priartėjo visai prie pabaigos, tad Livingstonas buvo paskutinė vieta, kur buvo įmanoma surengti atsisveikinimo vakarą.

Paskutinė dėl to, kad šiuo metu Zimbabwėje labai bloga politinė, ekonominė, socialinė ir dar biliakokia padėtis. T.y. tarptautinių skambučių linijos dažnai nukirptos, t.y. šalyje nėra jokios komunikacijos, nėra degalų, nėra maisto parduotuvėse, nelabai yra ir kavinėse, nėra cigarečių, su alum ir panašiai. Tadgi Zimbabwėje nepavakarosi. Vakaronė Zambijos pusėje Livingstone prasidėjo dar deramai nesutemus, moteriška grupės pusė nusprendė pirmą kart per tris savaites išsitraukti kosmetiką ir tuos kelis rubūs, kurie skirti ,,ypatingoms progoms“.

Plaukėme didelia barža Zambezi upe, pasilaukiojimo tikslas – pamatyti krokodilus, begemotus ir dar kas pasitaikys.

Kitas tikslas įžvelgiamas tame, kad laivo kelieviai buvo maitinami ir girdomi tiek, kiek pageidauja. Kiekvienas būdamas šiek tiek įžvalgesniu supras, kad kuo daugiau skrandyje išsineši – tuo bus linksmiau, mūsiškiai visi labai įžvalgūs – tad išsinešė tiek kiek galėjo. Toliau visi tokie vakarėliai ar Livingstone ar Vilniuje, ar Balbieriškyje vienodi – kažkas šoka, kažkam bloga, kažkas kažkam širdy išlieja ir t.t.

Kas sugebėjo, ateinančią dieną atsikėlė septintą ryte ir nusibaladojo už kelių km pynančiąZimbabvę. Ten laukė atrakcija, pats tas užsiėmimas po smarkių vakarėlių – White Water Rafting.